Tėvelis obuolį reškia

Šilta, graži vasaros diena.

Taučius vienmarškinis dalgį ant prieklėčio plaka. Aleksiukas, irgi vienais marškinėliais, kaip ir visados, stovi prie savo tėvelio šlaunies prisiglaudęs ir, rodos, tūkstantį metų sektų be nuobodžio tą vienodąjį plaktuko taukšėjimą. Nuostabu? Nenuostabu: juk tai jo tėvelis dirba. Kai tėvelio nėra, ir Aleksiuko namie nėra.

štai Taučius pabaigė plakęs.

—       Ar nori obuolio?

Obuolys Aleksiukui ne naujiena: jis sodelio viešpats. Bet norėdamas, kad tėvelis kuo ilgiau su juo pabūtų, ima ploti rankelėm ir, džiaugsmu šokinėdamas, šaukti:

—       Noliu, noliu, noliu!!!

Sustoję saulės pusėje, abudu akylai apžvelgia visą obelį, bene pagelto bent vienas alyvinis, prieš pat saulę besikaitindamas. Antai pačioje viršūnėje kaip vaškas tviska dviejų jo kumštelių dydžio, akim, ne tik gomuriui mielas obuolys. Akelės smaguriu sužiba.

Tėvelis, ant suolelio pasistojęs, viena ranka lengvai įkiša į žnyples šakelę su geltonuoju; šakelė trekšt sukama, obuolys šliūkšt per lapus ir bupt po kojomis, net persprogo ir sultys ištiško. Kad nebūtų Aleksiukas pasisukęs, būtų kaip tam tinginiui, į pat dantis įkritęs, tik krimsk.

Aleksiukas, kaip paukštinis šunaitis prie pašauto paukščio, puola prie nukritusio obuolio, griebia į abi sauji ir, džiaugsmu vypsodamas, aukštai prieš tėvelį rankeles iškeldamas, gosliai ritinėja švelnųjį kamuolį. O Taučius, jau nuo suolelio nužengęs ir žnyples ant savo peties atšliejęs, žiūri į sūnų ir į kišenę tabokos siekia.

—     Tėveli, pilma tamsta atsikąsk! — sako Aleksiukas, stengdamasis trumputes savo rankeles kuo aukščiausiai iškelti.

—       Et, dantų nebeturiu...

—      Tuli, tuli! Paglaužk tuo iltiniu! — neatlyžta Aleksiukas.

Toks neveidmainiškas sūnaus pakvietimas įveikia Taučių, ir jisai ima žando pašaliu graužti obuolį, o sūnelis, rankeles užpakaly sunėręs ir galvelę aukštyn atmetęs, žiūri, kaip jo tėvelis vaišinas — obuolį obliuoja.

Bent kiek paobliavęs, Taučius kyštelėjo obuolį Aleksiukui atgal, atsivaišindamas:

—       Valgyk sau pats.

—       Dal, dal, tėveli! — nenori Aleksiukas imti. Bet paima, nuliūsdamas, kad jau rėškimo istorija pasibaigė ir tėvelis tikrai ims pertrauktą savo darbą varyti.

Ne! Nėra nei buvę yra visame pasaulyje tėvelio, geresnio už Aleksiuko tėvelį!