Tikėjimo išbandymas

Sykį vienas Jėzaus mokinys sunkiai susirgo ir jokie vaistai jam nepadėjo. Jėzus paliepė ligoniui: „Privalai daug dienų pasninkauti.“ Kiti Kristaus pasekėjai mąstė: „Kaip jis taip gali? Manėme, kad Jėzus gailestingas, bet dabar jis verčia ligotą žmogų badauti.“

Po kelių pasninko dienų sergantis žmogus dar labiau sulyso ir nusilpo. Jėzus atnešė jam taurę šilto pieno su medumi ir trupučiu sviesto. Jis kreipėsi į ligonį: „Išsižiok.“ Šis kaipmat pajuto palengvėjimą ir apsidžiaugė galėsiantis pasisotinti. Kai tik taurės kraštas palietė ligonio lūpas, Jėzus tarė: „Negerk. Čia tavo išbandymas.“ Mokinys giliai tikėjo savo mokytojo nurodymais, todėl susilaikė ir neatsigėrė. Galima tik įsivaizduoti, kaip po ilgo badavimo jį masino saldus pieno aromatas.

Rodės, kad ligonis tuoj mirs iš bado, tačiau Jėzus kartojo: „Būk išsižiojęs, bet negerk.“ Tie, kurių tikėjimas buvo tvirtas, žinojo: kad ir ką Jėzus sakytų, viskas išeis tik į gera. Jie kantriai laukė, kuo baigsis ši pamoka. Tačiau kiti prarado tikėjimą, pasitraukė ir niekada nesugrįžo.

Ligonis ilgai gulėjo išsižiojęs, o Jėzus laikė sidabro taurę jam prie burnos. Iki tol nelaimingasis sirgo metų metus ir joks maistas nesuteikdavo jam jėgų.

Praėjo maždaug pusvalandis ir iš ligonio burnos išlindo kaspinuotis. Kirminas lindėjo sergančiojo skrandyje ir suėsdavo viską, kuo vargšas žmogus maitinosi. Kai ligonis liovėsi valgęs, kaspinuotis irgi badavo, todėl, visų nuostabai, išlindo susiviliojęs pieno kvapu.

Jėzus paėmė kirminą ir nusviedė kuo toliau. Tada tarė savo mokiniui: „Dabar gali išgerti pieną. Tu sekei mano nurodymais, todėl šis nektaras pagydys tavo kūną ir sielą.“

„Tik tokioms didingoms sieloms, kurios besąlygiškai tiki Dievu ir savo dvasiniu mokytoju, savaime atsiveria vedinės žinios.“ (Švetašvara Upanišada 6.23)