Trys broliai

Buvo kitąsyk trys broliai: du išmintingi, o vienas visai kvailiukas: tėvams mirus, pasidalino jie viską į tris dalis ir pasistatė visi po naują svirniuką. Tiedu išmintingieji, kada tik atliekamo laiko radę, vyžas pina ir kabina į savo svirniukus, o kvailys, ant krosnies gulėdamas, pelenais pilvą trina, su lašiniais pasitepdamas.

Ilgai ar trumpai jie taip gyveno — nežinau, tiktai vieną sykį užprašė juos pas tolimus pažįstamus į vestuves. Išmintingieji broliai įsitaisė naujus drabužius, nusišėrė gražiai žirgus, kelios dienos prieš vestuves jau pradėjo praustis, muiluotis, kad tik gražesni būtų, o kvailys guli sau ant krosnies ir trina pelenais pilvą.

Tą dieną prieš vestuves, pavakariais apsitaisę ir žirgus pasibalnoję, išmintingieji broliai jau eina joti. Kvailys prašos:

—      Brolyčiai, priimkit ir mane drauge!

Bet kur tau jie priims!

—      Tiktai trink sau pelenais pilvą nevambrijęs! Ar nori, kad ir mes žmonėse per tave gėdą turėtume? Lipk ant krosnies ir žiūrėk namus!

Ką darys vargšas! Užsirepečkeno ant krosnies ir vėl nusitvėrė savo darbo, o broliai išjojo į vestuves.

Rudenį trumpa dienos: tuojau pradėjo temti, ir jau naktis. Kvailys nė žiburio nedegė — kam be reikalo balanas gadinti, jis savo darbą ir tamsoje gali dirbti. Po kiek laiko užsimanė jisai eiti laukan prasivėdinti. Išėjo, pasiraivė, pasidairė ir jau norėjo į vidų grįžti, bet išgirdo atbėgant arklį ir sustojo tarpdury. Atbėgo žirgas — kad jau gražumas, kad jau dailumas, net miela žiūrėti, akį traukte traukia: plaukai kaip žvaigždės žėri, o balnas ir pasaitai dar dailiau. Atbėgęs sako:

—      Kvaily, mušk man per ausį!

Kvailiui truputį pagailo, dar iš sykio nenorėjo mušti, bet kai žirgas pradėjo labai prašyti — rėžė. Nesuspėjo užkirsti — iššoko iš antros ausies drabužiai, tokie jau puikūs, kad miela! Žirgas sako kvailiui:

—      Vilkis tuos drabužius ir sėsk ant manęs!

Kvailys apsivilko, užsėdo ant žirgo — ir latatai!

Jojo jojo, jojo jojo, pavijo brolius, užkirto po vieną išilgai sveikatos, pralenkė. Nujojo į tas vestuves, kur broliai nenorėjo jo imti, prijojo prie durų ir sustojo. Išėjo visi vestuvininkai, meldžia prašo į vidų, bet jis neina.

—      Tegu,— sako,— išeina pati jaunoji, tai eisiu.

Išėjo ir jaunoji, prašo užeiti, o jis capt ją už rankos, ant žirgo užsimetė — ir latatai! Dar vestuvininkai norėjo jį sugriebti, bet kur tau: jo ir pėdos jau atšalo. Parjojo namo, įsivedė žirgą ir tą merginą į svirniuką, žiūri — svirniuke stovi lova, krėslas ir dar kiti niekniekiai, būtinai reikalingi moterims. Užrakino svirniuką, pats užlipo ant krosnies ir vėl trina pelenais pilvą.

insert

Jam betrinant, pareina ir broliai. Užkando ir jau taisos gulti, o kvailys klausia:

—      Na ką, brolyčiai, ar geras turėjot vestuves?

—      Oi brolyti, geriau nė neklausk: net piktumas ima.

—      Na tai kodėl?

—      Ogi jojom mes, jojom, jau sutemo bejojant, tik išgirdom iš užpakalio kažin ką atsivejant raitą. Prisivijęs mums rėžė po vieną skersai nugaros ir pralenkė. Atjojom į vestuves, žiūrim — ir tas ponas stovi su žirgu kieme. Prašo visi, meldžia, kad įeitų į vidų, bet jis neina. Pagaliau išėjo prašyti pati jaunoji, o jis capt ją už rankos, nusitvėręs užsimetė ant žirgo ir nujojo sau. Vestuvės susimaišė — taip ir parėjom kaip į uodegą pūtę.

—      O kažin iš kur tas ponas buvo? Ar niekas jo nepažino?

—      Kas jį pažins, niekas nepažino.

—      O gal tai aš buvau, brolyčiai?

—      Tylėk, kvaily, nevambrijęs, nes gausi per valgymą! Dar jis mat mus erzins: turi darbą ir dirbk — trink sau pilvą!

Kvailys nutilo, visi sugulė ir sumigo.

Po kelių dienų ateina vėl jų prašyti į vestuves: teka antra, jaunesnioji sesuo. Vėl išmintingieji broliai taisos drabužius naujus, kad net braška. O kvailys vargšas trina sau pelenais pilvą, ir gana.

Atėjo vestuvių diena, ir vyresnieji broliai balnoja sau žirgus. Kvailys vėl jų prašos, kad imtų drauge, bet tie atsako ir palieka jį namų žiūrėti.

Kvailys gulėjo ant krosnies, gulėjo, o kai nusibodo gulėti, atsikėlė ir išėjo laukan prasivėdinti. Gi kad atlekia, kad atžvengia, kad atprunkščia žirgas — viskas tik žėri, tik blizga! Pribėgo, prieš kvailį sustojo ir sako:

—      Kvaily, kirsk man per ausį!

Kvailys cinktelėjo, ogi kad išlindo drabužiai, toks jau gražumas, kaip mėnesėlis blizga, šviečia. Apsivilko tuojau kvailys tais drabužiais, užsėdo ant žirgo ir nujojo, kad tiktai dulkės rūksta. Pavijo brolius, kirto po vieną išilgai sveikatos, pralenkė ir nujojo į vestuves. Ir vėl jį prašo į vidų, bet jis neina, kol neišeis prašyti pati jaunoji. Išėjo jaunoji, o jis neva šneka, neva ką, tiktai capt jaunąją už rankos — ant žirgo, ir tiek jį tematė. Parjojo namo, atsirakino svirniuką, žiūri — stovi antra lova ir krėslas, ir žirgui vieta. Pastatė žirgą, pasodino jaunąją, drabužius tuos nusirengė, vėl užrakino svirniuką, užlipo ant krosnies ir trina sau pelenais pilvą, su lašiniais pasitepdamas.

insert

Ryto metą pargrįžta ir vyresnieji broliai iš vestuvių. Kvailys, ant krosnies gulėdamas, klausia:

—      Na ką, brolyčiai, ar geras vestuves turėjot?

—      Jau geriau nė neklausinėk, mažne tokios buvo, kaip ir pirmosios: vėl jaunąją pavogė, ir gana. Dar ir mes nuo to pono gavom po bizūną — ir dabar mėlyna dešra rimbso per nugarą.

—      O iš kur buvo tas ponas?

—      Ogi kipšas jį žino!

—      Gal tai aš buvau, brolyčiai?

—      Tylėk nevambrijęs! Turi darbą ir dirbk, o iš kitų nesišaipyk, nes gausi per vambrą.

Kvailys nutilo, ir vėl viskas buvo po senovei: išmintingieji broliai vyžas pynė, o kvailys pelenais pilvą trynė.

Praėjo taip savaitė ar daugiau — prašo juos vėl į vestuves: teka trečioji sesuo, pati jauniausia, pati gražiausia. Išmintingieji broliai siuvasi vėl sau drabužius kuo dailiausius. Iš vakaro taisos, rengias į vestuves; prašos ir kvailys drauge, bet kur tau jį ims — liepia namus žiūrėti.

Gulėjo kvailys, gulėjo ir trynė sau pilvą; jau sutemo, jau ir pusiaunaktis atėjo. Nulipo jis nuo krosnies — išeis laukan prasivėdinti. Išėjęs prasivėdino ir jau norėjo į vidų grįžti, tiktai išgirdo, kad jau atitrinka, kad jau atbilda žirgas, kaklą išrietęs, uodegą išpūtęs, blizga kaip saulė, kojomis žemes ardo, kaip arte aria. Pribėgęs sako:

—      Kvaily, mušk man per ausį!

Kvailys činkt rėžė, ogi kad išlindo iš kitos ausies drabužiai — kad jau dailumas, kad jau gražumas, tik žėri, blizga, šviečia! Kvailys apsivilko jais, užsisėdo ant žirgo — ir latatai! Jojo jojo, pasivijo brolius, kirto po vieną, kad tų net drabužiai pertrūko. Nujojo į vestuves, ir vėl visi prašo į vidų, bet jis neina, kol neišeis prašyti pati jaunoji. Išėjo pati jaunoji, prašo, o jis ją capt — ant žirgo, užkirto dar bizūnu, kad greičiau bėgtų, ir išbildėjo. Visi pradėjo rėkti:

—      Laikykit, laikykit — jaunąją neša!

Bet kur tau — jau jie kažin kur atsidūrė.

Parlėkė namo, jaunąją ir žirgą — į svirniuką, o pats užsilipo ant krosnies ir vėl savo darbo nusitvėrė.

Pargrįžo broliai iš vestuvių, jis klausia:

—      O ką, broleliai, ar geros vestuvės buvo?

Tie apsakė viską: kaip vėl ponas koks jiems nugaras išvanojo, kaip jaunąją pavogė, ir niekas jo nepavijo.

insert

Kvailys vėl klausia:

—      Gal aš tai padariau?

Bet broliai jį aprėkė, ir tuo viskas pasibaigė.

Kelioms dienoms praslinkus, kvailys sako:

—      Na, brolyčiai, dabar eikim pažiūrėti į svirniukus, kas ką turime.

Išmintingieji broliai sako:

—      Eikim!

Nuėjo. Pirmiausia vyriausias brolis pasiėmė kūlę, tvokst į kertę savo svirniuko tvokstelėjo, vyžos pakeberkšt viduje atsiliepė. Nuėjo pas antrą — tas vėl taip. Nuėjo prie kvailio svirniuko, ir juokias išmintingieji broliai:

—      Kas čia bus per balsas tų tuščių sienų?

Kvailys pasiėmė kūlę, riukt į kertę svirniuko riūktelėjo: ogi kad pradės tos merginos dainuoti, žirgai žvengti, net miela klausyti. Broliai tuoj prašo parodyti, kas tenai viduje yra. Jis iš pradžių nenorėjo rodyti, bet kai pradėjo labai prašyti — parodė. Išmintingieji broliai žiūrėjo, žiūrėjo liežuvius iškišę, ausis išplėtę, ir sako:

—      Brolau, tau vienam trijų per daug, geriau pasidalinkim: mes tau duosime po kelias dešimtis porų vyžų, o tu mums po merginą, ir paskui vėl galėsime gyventi po senovei.

Kvailys su tuo sutiko ir, gavęs kelias dešimtis porų vyžų, vedė jauniausiąją merginą, o išmintingieji — abi vyresniąsias. Kvailys, per vestuves pasigėręs, kad šoko, tai šoko — visas tas vyžas nuplėšė.