Ūkininkas ir bernas

Buvo kitąsyk toks ūkininkas. Pats jis valgydavo gerai, o berną ir kitus šeimynykščius skriausdavo. Būdavo, šeimininkė išvirs sausą žirnienę košę, prispirgins spirgų, supils į vieną kraštą dubens, atneš ant stalo ir pastato dubenį taip, kad šeimininko pusėj visi spirgai su taukais, o šeimynai — sausa košė. Pradės katras iš šeimynos murmėti, kad sausa košė, ūkininkas tuoj sako:

—      Kaip tu, bambly, drįsti zaunyti, tokią košę peikti? Tu kaip gyvas dar tokios nevalgei! Žiūrėk, kas šaukštas, tai spirgas.

Ir pasemia pagrečiui keletą šaukštų, o kiekviename šaukšte spirgai kaip žvirblio galvos. Nė vienas iš šeimynykščių neturi ką sakyti ir tylėdami žiubrena sausą košę, o šeimininkas ryja spirgus ir giria:

—      Oi, košė, tai bent košė — vieni taukai, o spirgų — kaip kukulių!

Žinoma, retas šeimynykštis ištverdavo visus metus, o artimesnieji jau nebeidavo pas tą ūkininką tarnauti. Bet vienąsyk gavo jis berną iš toliau — vyras didelis, drūtas, stiprus kaip milžinas. Pirmą dieną popiet šeimininkas pasakė šeimininkei, kad išvirtų košės, tiktai kad taukų negailėtų įdėti, žinoma, tik jam vienam. Vakare susėdo prie stalo: ūkininkas iš vienos pusės, o bernas iš antros. Atnešė šeimininkė dubenį su koše ir pastatė, kaip visada. Bernas paėmė dubenį už krašto ir, nieko nesakydamas, atsuko prieš save riebiąją pusę. Šeimininkas manė, kad tas iš netyčių bus taip padaręs, todėl paėmė ir atsuko dubenį atgal, bet kad bernas nesuprastų, dėl ko jisai suka, sukdamas sako:

—      Man rodos, kad saulė šitaip sukas.

Bernas nutvėręs pasuko priešingai ir sako:

—      Tai šeimininkas nežinai — saulė taip sukas.

Šeimininkas, vėl paėmęs už krašto dubenį, neva stebėdamasis, sako:

—      Na, sakykit, už ką čia buvo pinigus mokėti? O šeimininkė šeštoką

užmokėjo. Už tokį dubenį — šeštokas! — ir taip smarkiai pasuko, kad vėl spirgai atsisuko į jo pusę.

Bernas nutvėrė už dubens ir, sukdamas spirgėtą kraštą į savo pusę, tarė:

—      Jis to ir vertas.

Šeimininkas suprato, kad bernas tyčia sukioja dubenį, ir supykęs bakstelėjo jam į panosę su šaukštu:

—      Ar piemuo esi, kad prie stalo juokus varinėji?!

Bernas pašoko nuo stalo, kadgi rėš šeimininkui su šaukštu į kaktą, net tas į gabalėlius sutrūko, o kaktoj didžiausias gumbas iššoko. Ir, nusitvėręs kitą šaukštą, prisitraukęs dubenį, valgė, kiek tik norėjo, o pavalgęs apsirengė ir išėjo savo keliais.