Uodegos

Atlėkė pas žmogų Musė ir sako:

—     Tu visokio gyvio šeimininkas, tu viską gali padaryti. Padaryk man uodegą.

—     O kam tau reikia uodegos?

—     Ogi tam,— sako Musė,— kaip ir visiems žvėrims — dėl gražumo.

—     Nežinau tokių žvėrių, kuriems uodega būtų dėl gražumo. O tu ir be uodegos gerai gyveni.

Supyko Musė ir ėmė Žmogų erzinti; čia ant saldumynų tupia, čia ant nosies,

čia prie vienos ausies zirzia, čia prie kitos. įgriso, nors tu čia kažin ką! Žmogus jai ir sako:

—         Na, gerai. Lėk tu, Muse, j girią, j lauką, prie upės. Jei ten rasi tokį žvėrį, paukšt] ar šliužą, kuriam uodega prikabinta tik dėl gražumo, tai galėsi jo uodegą pasiimti. Aš leidžiu.

Apsidžiaugė Musė ir išlėkė pro langą.

Lekia per sodą ir mato: lapu šliaužia Šliužas.

—         Atiduok man savo uodegą, Šliuže! Tau gi jinai tik dėl gražumo.

—         Ką tu šneki, meldžiamoji! — sako Šliužas.— Juk aš nė uodegos neturiu: čia mano pilvas. Aš jį čia sutraukiu, čia iš- plečiu — tik taip ir šliaužiu. Aš — pilvakojis.

Musė mato, kad apsiriko, ir lekia toliau.

Prilėkė upelį, o upelyje Žuvis ir Vėžys — abu su uodegomis. Musė prašo Žuvies:

—        Atiduok man savo uodegą! Ji tau dėl gražumo.

—         Visiškai ne dėl gražumo,— atsako Žuvis.— Uodega — mano vairas. Matai: reikia man į dešinę sukti — uodegą į dešinę pakreipiu. Reikia į kairę — uodegą į kairę viksteliu. Negaliu tau uodegos atiduoti.

Musė prašo Vėžio:

—         Atiduok man savo uodegą, Vėžy!

—    Negaliu atiduoti,— atsako Vėžys.— Mano kojelės silpnos, plonos, aš jomis negaliu irtis. O mano uodega plati ir stipri. Kad šmaukšteliu ja per vandenį, tuoj paplaukiu galiuką. Šmaukšt, šmaukšt — ir plaukiu, kur man reikia. Uodega man vieloj irklo.

Lekia Musė toliau, jlėkė į girią, mato Genį medyje betupintį.

—      Atiduok man savo uodegą, Geny! Tau ji tik dėl gražumo.

—      Eik tu, juokdare! — sako Genys.— O kaipgi aš medį kaposiu, maisto sau ieškosiu, lizdą vaikams taisysiu?

—     Ogi snapu,— sako Musė.

—      Snapu tai snapu,— atsako Genys,— tik mat be uodegos vis tiek negaliu išsiversti. Va, pažiūrėk, kaip aš kapoju.

insert

jsirėmė Genys tvirta, standžia uodega į žievę, atsivedėjo visas, ir kad droš snapu į medį — tik skiedros lekia!

Musė mato: tikrai Genys uodega remiasi medį kapodamas — jam negalima be uodegos. Uodega jam atrama. Nulėkė toliau.

Mato: krūmuose Stirna su mažučiais stirniukais. O tos Stirnos uodega — mažučiukė, pasipūtusi balta uodegytė. Musė kad ims prašyti:

—      Atiduok man savo uodegytę, Stirna!

Stirna išsigando.

—      Ką tu kalbi, meldžiamoji! — sako.— Jei aš tau atiduosiu savo uodegytę, tai mano stirniukai pražus.

—      O kam jiems reikalinga ta tavo uodegytė? — nustebo Musė.

—      O kaipgi,— sako Stirna.— Sit, ims mus vytis Vilkas. Aš pulsiu į tankmę slėptis. Ir stirniukai paskui mane. Tik jie manęs neįžiūrės tarp medžių. O aš jiems balta uodegėle mosuoju kaip skarele: čionai bėkite, čionai! Jie mato, kad kažkas baltas priešais mirga, ir bėga paskui mane. Taip visi ir pabėgame nuo Vilko.

Nėra kas daryti, lekia Musė toliau.

Lėkė lėkė ir pamatė Lapę. Na ir uodega Lapės! Tanki, ruda, o graži graži!

„Na,— mano sau Musė,— jau ši uodega tai bus mano!"

Prilėkė prie Lapės, šaukia:

—       Atiduokš uodegą!

—       Ką tu dabar, Muse! — atsako Lapė.— Juk be uodegos aš pražūsiu.. Ims vyti šunys — ir tuoj mane beuodegę pagaus. O su uodega aš juos apgausiu.

—       Kaipgi tu juos,— klausia Musė,— apgausi?

—       Kai šunys lips man ant kulnų, aš tik uodegą švyst! — uodega j dešinę, aš pati j kairę. Sūnys pamatys, kad uodega j dešinę šūstelėjo, ir puls j dešinę. Tiktai kol susigriebs, jog apsiriko, aš jau toli.

Mato Musė: visi žvėrys uodegas su reikalu nešioja, nėra atliekamų uodegų nei girioje, nei upėje. Nėra kas daryti, lekia Musė namo. Sau viena galvoja:

„Prikibsiu prie žmogaus, erzinsiu jį tol, kol jis man uodegą padirbs".

Žmogus sėdėjo prie lango, žiūrėjo j kiemą.

Musė jam ant nosies atsitūpė. Žmogus taukšt sau per nosj, o Musė jam jau ant kaktos nusileido. Žmogus pokšt sau per kaktą, o Musė jau vėl ant nosies.

—       Eik tu sau nuo manęs, Muse! — ėmė maldauti Žmogus.

—       Neisiu sau,— zirzia Musė.— O kam tu iš manęs pasijuokei, atliekamų uodegų ieškoti išsiuntei? Aš visus žvėris apklausinėjau — visiems uodegos reikalingos.

insert

Žmogus mato: nėra kaip atsikratyti Muse — tai jkyrumas!

Pagalvojo ir. sako:

—       Muse, Muse, antai Karvė kieme; ją paklausk, kam jai uodega reikalinga.

—       Na gerai,— sako Musė,— paklausiu dar Karvę. O jei ir Karvė neatiduos man uodegos, tai aš tave, Žmogau, iš pasaulio išvarysiu.

Išlėkė Musė pro langą, atsitūpė Karvei ant nugaros ir kad ims zirzėti, klausinėti:

—       Karve, Karve, kam tau reikia uodegos? Karve, Karve, kam tau reikia uodegos?

Karvė tylėjusi patylėjusi kad šveitė uodega sau per nugarą — ir pritvojo Musę.

Krito Musė žemėn — ir po Musės, ir užvertė kojas.

O Žmogus ir sako pro langą:

— Taip tau, Muse, ir reikia — nekibk prie žmonių, nekibk prie žvėrių. Įkyruolė.