Vagys ir kregždutė

Paukščiai lesė kieme. Atskrido vanagas, varna ir žvirblis. Vanagas pasigavo vištą, varna žąsiuką, o žvirblis pagriebė grūdą.

—       Vagysl — sušuko kregždė.— Vyt, vyti

Išgirdęs triukšmą, išbėgo šeimininkas su šautuvu rankose. Pykšt! ir šovė.

Iš baimės vanagas išmetė vištą, varna žąsiuką, o žvirblis prarijo grūdą.

Išpuolė iš trobos šeimininkė su šluota ir ant žvirblio.

—        Aš tik grūdą, tik vieną grūdelį,— teisinosi žvirblis, nutūpęs ant stogo.

—        Vis tiek vagystė, vis tiek vagystė! — šaukė kregždė.

—       Gerai,— sučirškė žvirblis supykęs.— Jeigu jau mane apšaukė vagimi, tai ir būsiu toks.

Ir šmurkštelėjo į kregždės lizdą.

—        Puiku! Laikykis! — sušuko vanagas.— Aš dar ne taip pamokysiu tą skundikę.

Puolė kregždę ir išpešė uodegą.

Nuo to laiko visos kregždės skraido dvišakomis uodegomis ir vaidijasi su žvirbliais dėl lizdų. O varnos piktai džiūgauja, visiems skelbdamos:

—        Ka-rasl Ka-ras!

Žmogus myli ištikimą savo draugę kregždutę. Geri vaikai nedrasko jos lizdų, gina nuo priešų. O kregždutė, atsidėkodama mums už meilę ir globą, gaudo ore muses, uodus ir kitokius įkyrius vabzdžius, kurių prisiveistų devynios galybės, jeigu paukščiai jų nenaikintų.