Vaikas nykščiukas

Seniai seniai gyveno ūkininkas su žmona, bet neturėjo vaikų. Jie labai dėl

to liūdėjo ir nežinojo, ką daryti.

Vieną kartą pas juos atėjo senelis elgeta ir paprašė valgyti. Ūkininkai jį gražiai pavaišino ir pasiskundė, kad nesulaukia vaikų.

Senelis liepė ūkininkei nupjauti kairės rankos nykštį ir mesti užkrosnin. Ūkininkė taip ir padarė, o jos ranka tuojau užgijo.

Rytojaus dieną ūkininkas išėjo arti lauko, o jo žmona ėmė kepti blynus pusryčiams. Tik girdi: „Labas rytas, motute!" Ūkininkė apsidairė ir pamatė mažą berniuką, ne ką didesnį už pirštą. „Nebijokit, aš jūsų sūnus Nykščiukas. Duokit, nunešiu tėtei pusryčius".

Motina padavė blynų dubenį ir žiūri, kaip čia Nykščiukas neš, o šis apsijuosę dubenį virvele ir traukia per laukus. Pamatė ariantį tėvą ir šaukia: „Labas rytas, tėveli! Aš jūsų sūnus Nykščiukas, atnešu pusryčius!"

Ūkininkas labai apsidžiaugė, pamatęs sūnų. Atsisėdo valgyti blynus, o Nykščiukas vėl prašo: „Duok, tėveli, man paarti". Tėvas pradžioje juokėsi, o vėliau sutiko. Berniukas įšoko jaučiui į ausį ir šaukia: „Šiu, balni, šiu margi!" Jaučiai pajudėjo ir nulingavo lauku.

Važiavo keliu ponas ir mato: jaučiai aria, o darbininko nematyti. Priėjo arčiau ir tik tada pamatė Nykščiuką. Puolė ponas prašyti ūkininką, kad parduotų jam sūnų.

Nykščiukas užšoko tėvui ant peties ir sušnabždėjo: „Parduok, tėveli, parduok! Aš tuoj sugrįšiu!"

Tėvas paėmė iš pono daug pinigų, o ponas nusivežė Nykščiuką į dvarą. Privažiavus dvaro trobesius, Nykščiukas tik strykt iš karietos ir pasislėpė po tvarto pamatais.

Vakare į dvarą atsliūkino vilkas, norėdamas pasipjauti avelę. Berniukas išlindo iš po pamatų ir įšoko vilkui į ausį.

Nusigando vilkas, pradėjo bėgti, o Nykščiukas šaukia: „Muškit vilką, muškit vilką!"

Bėgo bėgo vilkas, pakol pailsęs sustojo, o tada girdi balsą: „Eik ten, kur aš tau liepsiu, o jei ne - tol rėksiu, kol tu apkursi ir nusibaigsi".

Mato vilkas, kad nepriveiks Nykščiuko, ir sutiko eiti ten, kur jis lieps. Tada jis atėjo į berniuko tėvų ūkį ir jo liepiamas įlindo kamaron. O čia Nykščiukas ėmė visu balsu šaukti: „Tėte, mama, muškit vilką!"

Atbėgo ūkininkai ir apkūlę išvijo vilką.

Po to Nykščiukas su tėvais gyveno ilgai ir laimingai.