Vaikų pleškesys

Vienas turtingas pirklys sukvietė pas save daug vaikų, jų tėvai buvo vis turtingi ir žinomi žmonės. Tas pirklys gyveno gerai, buvo žmogus prasišvietęs, kadaise net gimnaziją baigęs,— o tą mokslą jam davė tėvas, pradžioje vertęsis gyvulių supirkinėjimu, bet savo dorumu ir darbštumu mokėjęs prasimušti į turtą. Paskui sūnus tą turtą dar padidino. Pirklys turėjo galvą ir gerą širdį, bet žmonės apie tai mažiau kalbėjo, negu apie jo pinigus.

Jis pasižino, kaip yra sakoma, ir su „kraujo aristokratais", ir su „proto aristokratais", o taip pat su žmonėmis, buvusiais kartu ir „kraujo", ir „proto aristokratais", ir pagaliau su tokiais, kurie nepritiko nei prie tų, nei prie kitų.

Šį kartą jo namuose buvo susirinkę vieni vaikai, ir jie čiauškėjo pleškėjo be pertraukos apie viską, kas tik jiems galėjo ateiti tada į galvą. Ten buvo viena maža mergaitė, labai graži, tik baisiai pasipūtusi. Pūstis ją buvo išmokę ne tėvai, o tarnai su savo pataikavimais. Mažiukės tėvas buvo šambelionas, ir ji žinojo, kad tai be galo daug reiškia.

— Aš — šambeliono duktė!— sakė. Visai taip pat ji galėjo būti ir kokio kampininko duktė,—juk ne mes pasirenkam, kur gimti. Ir dabar ji pasakojosi kitiems vaikams esanti „aukštos kilmės" ir „gero kraujo". Nebūdamas „aukštos kilmės" ir „gero kraujo", skaityk, mokykis, stenkis kiek nori, vis tiek nieko nelaimėsi.

— O jau iš tų, kurių pavardė baigiasi „senas",— pridėjo,— niekuomet, niekas doras neišeis! Nuo tokių mums toliausia reikia būti.

Ir ji įsirėmė savo dailias rankutes į šonus ir atkišo smailias alkūnes, rodydama, kaip reikia toliausia būti. Jos rankutės buvo dailios, ir ji visa — graži!

Pirklio duktė užsigavo, nes jos tėvo pavardė buvo Madsenas. Ji išdidžiai užrietė nosį ir pasakė:

— Bet mano tėtis gali nupirkti saldainių už visą šimtinę ir paskui išmesti lauk. O tavo ar gali?

— O mano tėtis,— tarė vieno rašytojo duktė,— gali ir tavo tėtį, ir tavo tėtį, ir visus tėčius įdėti į laikraštį. Mama sako, kad visi jo prisibijo, nes jo rankose yra laikraštis.

Ir mergytė išdidžiai iškėlė galvą — atrodė kaip tikra karalaitė.

Už pravirų durų stovėjo vargšas berniukas ir žiūrėjo į tuos vaikus. Jis nedrįso eiti į vidų — kur čia jis toks suvargęs lįs prie turtingų ir garsių vaikų! Šiandien jį virėja buvo pristačiusi vartyti kepsnį ir už tai dabar jam leido žiūrėti pro praviras duris į klegančius, linksmus vaikus. Jau vien tas jam buvo didelė laimė.

„Kad taip aš būčiau toks kaip jie!"—pavydėdamas galvojo vaikas ir labai nusiminė, išgirdęs mergaičių kalbą. Jo tėvai neturėjo pasidėję nei vieno skatiko, jiems nebuvo iš kur net laikraštį užsisakyti, o rašyti į jį nei galvoti negalėjo. Bet per vis prasčiau, kad jo tėvo ir, vadinasi, jo paties pavardė baigėsi „senas"! „Iš manęs niekuomet niekas doras neišeis!— sakė berniukas.— Bet dėlto mano kraujas — tikrai geras! Čia niekas negali abejoti!"

Taip tatai dėjosi vieną vakarą.

Praėjo daug metų, vaikai suaugo į žmones.

Dabar tame mieste buvo išstatyti puikiausi namai, pilni nuostabių daiktų. Visi norėjo tų namų pasižiūrėti, dėl jų važiavo žmonės ir iš kitų miestų. Kas iš tų vaikų, apie kuriuos pasakojome, juos galėjo pavadinti savo namais? Rodos, lengva įspėti? Ne taip jau lengva! Namai buvo vargšo berniuko! Iš jo vis dėlto šis tas išėjo, nors jo pavardė ir turėjo galą „senas"— Torvaldsenas.

O kiti vaikai? Tie vaikai, kur gyrėsi — kas krauju, kas pinigais, kas tėvo protu,— kas iš jų išaugo? Iš jų išaugo irgi geri žmonės. O tas, ką jie galvojo ir kalbėjo aną vakarą, buvo tik vaikų pleškesys.