Vandenų, rankšluosčių ir įnagių dvaras

Gyveno tėvas ir duktė Elenytė. Motina buvo jau seniai mirus. Po kiek laiko numirė ir tėvas. Mirdamas liepė Elenytei tris naktis budėti prie jo kapo.

Pirmą naktį nuėjo Elenytė ant tėvo kapo ir graudžiai verkė. Iš kapo išėjo tėvas ir davė jai rūko maišelį, žvaigždės rūbus, apsiavimus, karietą, arklius ir vėžlį. Antrą naktį Elenytė vėl nuėjo ant tėvo kapo, ir tėvas davė jai mėnesio rūbus, karietą, arklius ir vėžlį. Trečią naktį tėvas jai davė saulės rūbus, karietą, arklius ir vėžlį ir pasakė, kur viską sudėti.

—        Prie vieškelio yra didelis ąžuolas,— sako tėvas.— Reikia nueiti pas tą ąžuolą ir sugiedoti: „Oi ąžuole, ąžuolėli, atsidaryk atsiverki!" Tada ąžuolas atsidarys, ir sudėk į jį visus tuos daiktus. O jeigu kas vysis, norės pamatyti, kur dedi, tai reikia paleisti rūko maišelis.

Elenytė taip ir padarė: sudėjo į ąžuolą karietas, arklius ir rūbus ir išėjo darbo ieškoti. Nuėjo pas karalių, ir karalius ją priėmė kiaulių liuobti.

Atėjo sekmadienis, ir karaliūnas ruošias bažnyčion. Norėtų nusiprausti, bet niekur neranda vandens. Jis pradėjo rėkti:

—        Vandens, vandens!

Elenytė greit pašoko ir padavė jam praustuvę su vandeniu.

—        Tu pečialanda! Dar čia maišysies man po kojų! — suriko karaliūnas ir išpylė ant Elenytės vandenį.

Toji pasiprašė karaliaus, kad ir ją leistų bažnyčion. Karalius leido. Ji nuėjo miškan prie ąžuolo ir sugiedojo:

Oi ąžuole, ąžuolėli,

Atsidaryk atsiverki!

Ąžuolas atsidarė, Elenytė išsiėmė žvaigždės rūbus, apsitaisė, atsisėdo žvaigždės karieton ir liepė vėžliui bažnyčion važiuoti. Nuvažiavo ir apšvietė visą bažnyčią. Žmonės žiūrėjo ir stebėjos, iš kur tokia panelė atsirado. Karaliūnui ji labai patiko, tai jis nusiuntė savo tarną paklausti, iš kur ji esanti. Elenytė atsakė, kad iš Vandenų dvaro.

Po pamaldų Elenytė greit išėjo iš bažnyčios, įsėdo karieton ir liepė vėžliui važiuoti. Karaliūnas norėjo paskui vytis ir pažiūrėti, kur ji nuvažiuos. Tada Elenytė atrišo maišelį ir paleido rūką: pasidarė tamsu, ir niekas nematė, kur ji nuvažiavo. O ji greit nuvažiavo miškan prie ąžuolo ir sugiedojo:

Oi ąžuole, ąžuolėli,

Atsidaryk atsiverki!

Ąžuolas atsidarė, Elenytė sudėjo rūbus, karietą, vėžlį ir arklius. Paskui užsivilko savo skarmalus, apsiavė vyžomis ir parėjo namo karaliaus kiaulių liuobti.

Antrą sekmadienį karaliūnas vėl ruošės bažnyčion: jam prireikė rankšluosčio. Nesulaukdamas paduodant, suriko:

—          Rankšluosčio, rankšluosčio!

Tarnas negirdėjo, o Elenytė greit pašoko ir padavė karaliūnui rankšluostį.

—         Tu, pečialanda, nesimaišyk man po kojų!

Elenytė vėl pasiprašė karaliaus bažnyčion. Karalius pasakė:

—          Kai apsiruoši, galėsi eiti.

Elenytė greit apsiruošė, nuėjo miškan ir sugiedojo:

Oi ąžuole, ąžuolėli,

Atsidaryk atsiverki!

Ąžuolas atsidarė, ji išsiėmė mėnesio rūbus, apsiavimus, įsėdo mėnesio karieton ir nuvažiavo bažnyčion. Karaliūnas negali atsistebėti, iš kur tokia graži panelė atsirado. Siunčia tarną paklausti. Elenytė liepė vėžliui atsakyti, kad esanti iš Rankšluosčių dvaro.

Kai Elenytė drauge su kitais išėjo iš bažnyčios ir įsėdo savo karieton, karaliūnas žiūrėjo, kur ji nuvažiuos. Bet Elenytė paleido rūko maišelį, ir niekas nematė, kur ji nuvažiavo. O ji nuvažiavo miškan, paprašė ąžuolo, kad atsidarytų, sudėjo rūbus, karietą, arklius ir parėjo namo karaliaus kiaulių liuobti.

Trečią sekmadienį karaliūnas nusiprausė, apsitaisė ir ruošias bažnyčion. Jau užsėdo ant arklio, bet niekur neranda įnagio. Suriko:

—         Įnagio, įnagio!

Elenytė greit pašoko, padavė jam įnagį.

—         Tu, pečialanda, vis maišysies man po kojų! — suriko karaliūnas ir sušėrė Elenytei įnagiu.

Ji pasiprašė karaliaus bažnyčion, nuėjo miškan ir sugiedojo taip, kaip pirma. Ąžuolas atsidarė. Ji išsiėmė saulės rūbus, saulės karietą ir arklius, nuvažiavo bažnyčion. Kai įėjo, visa bažnyčia nušvito: niekas į ją negalėjo tiesiai pažiūrėti, kaip į saulę. Karaliūnas vėl siunčia tarnus paklausti, iš kur tokia panelė atsirado. Vėžlys atsakė, kad iš Įnagių dvaro. Tada karaliūnas ėmė ir papylė po bažnyčios slenksčiu smalos. Kai Elenytė ėjo laukan, prilipo jos saulės kurpelė. Bet ji to nepabojo, įšoko karieton be kurpelės ir nuvažiavo.

Karaliūnas išsiuntinėjo visur tarnus ieškoti Vandenų, Rankšluosčių ir Įnagių dvaro. Bet jie niekur nerado, niekas tokio dvaro nei matęs buvo, nei girdėjęs. Tada karaliūnas pradėjo matuoti visos karalystės mergelėms tą saulės kurpelę, norėdamas būtinai jos savininkę atrasti. Išmatavo visoms kunigaikštytėms, paskui didelių ponų dukterims, paskui paprastoms mergaitėms, bet nė vienai netiko toji kurpelė. Pagaliau sušaukė visas savo tarnaites, bet ir joms netiko. Tada atsiminė dar karaliūnas, kad pas jo tėvą yra kiaulių liuobėja, ir liepė ją pašaukti.

—        Eikš tu, pečialanda! — sako karaliūnas.— Rasi, tau tiks ta kurpelė.

Elenytė užsimovė kurpelę — kaip tik jai pasiūta! Tada ji nusiavė antrąją kurpelę nuo kitos kojos, ir karaliūnas pamatė ją turint antrą tokią pat kurpelę.

—        Mano pečialanda, mano! — suriko karaliūnas nustebęs.

Elenytė jam viską papasakojo. Karaliūnas puolė jai po kojų ir atsiprašinėjo, kad pirma taip negražiai su ja elgėsi.

Dar praėjo kiek laiko, ir karaliūnas vedė Elenytę. Puikios buvo jų vestuvės!