Varguolio nelaimė

Buvo seniau du broliai: vienas labai turtingas, o kitas varguolis. Vienąkart išvažiavo abu į Rygą: turtingasis pasikinkęs gražų, riebų arklį ir prisidėjęs pilną vežimą visokio gero, o varguolis su labai prasta kumelaite, įsimetęs į vežimėlį kelias linų grįžtes.

Nuvažiavus į Rygą, turtingasis tuoj viską išpardavė ir prisipylė pilną maišelį pinigų, o varguolis tik atsistojo su linais rinkoje, tik nusisuko kiek šalin, atsigręžęs žiūri — nebėr jo nei arklio, nei vežimo. Kur trumpa, ten trūksta! Priėjo prie turtingojo brolio, nusisakė, kas jam atsitiko, ir prašė paskolinti bent dvi grivinas vyžoms nusipirkti, bet brolis nė girdėti nenorėjo.

Eina varguolis iš Rygos pėsčias. Per mišką beeinant, pradėjo temti. Ir sutinka priešais didelį baltą žmogų. Klausia jį varguolis:

—      Kas esi?

—      Esu tavo nelaimė,— atsakė tas.

—      Mano nelaimė? — stebėjosi varguolis.— Oi, kokia didelė! Ar negalėtum bent kiek sumažėti?

—      Kodėl ne? Galiu!

Ir sumažėjo nelaimė per pusę. Dar vėl prašė varguolis, kad sumažėtų, ir toji pasidarė sulig mažu vaikeliu, o paskui atliko tik sulig riešutu.

Dabar varguolis išsitraukė iš kišenės tabokinį ragelį, prisitaikęs klept ir uždarė į jį savo nelaimę. Įsidėjo į kišenę ir eina sau keliu. Priėjęs malūną, įmetė ragelį į tvenkinį, o pats pasiprašė naktigulto ir apsinakvojo. Nusisakė varguolis malūnininkui savo nelaimingą atsitikimą ir visus vargus. Rytą išeinant, malūnininkas davė jam dešimtį raudonųjų ir padovanojo gerą arklį. Parjojęs namo, tuoj prisipirko reikalingų daiktų, ir dabar jam pradėjo vis geriau sektis.

Po keleto metų jau ir varguolis gyveno ne blogiau už savo turtingąjį brolį.

Vienąkart tas paklausė, iš kur jis taip praturtėjo. Šis ėmė ir nusakė, kaip savo nelaimę į ragelį įkišo ir į tvenkinį įmetė, kaip malūnininkas jį apdovanojo, kaip nuo to karto jam vis geriau ir geriau pradėjo sektis gyventi.

Turtingasis brolis tuoj sumanė jį pražudyti. Nuvažiavo pas tą malūnininką ir pasakė, kad į jo tvenkinį įlėkęs ragelis su pinigais, dėl to reikalavo, kad išleistų vandenį, ir už tai prižadėjo brangiai užmokėti.

Malūnininkas sutiko ir išleido didumą vandens. Pasamdė keletą žmonių, tie paieškoję atrado ragelį. Pradžiugo turtuolis ir galvoja sau apie aną brolį: „Nebeilgai tu būsi man lygus: aš vėl paleisiu tavo nelaimę!" Greit pagriebė ragelį ir atkišo. Tik šmukšt ir išlindo varguolio nelaimė, tuoj pasidarė labai didelė. Pasipurčius tarė į didžturtį:

— Ai, koks tavo brolis palaidūnas: uždarė mane į ragą ir norėjo uždusinti! Labai dėkui, kad mane paleidai: dabar aš tau būsiu tikra bičiulė ir niekados nuo tavęs neatstosiu...

Važiuojant namo, tuoj pirma nelaimė turtuoliui atsitiko: arklys pasibaidęs išmetė ir koją sulaužė. Baigdamas namo važiuoti, pamatė, kad jo dvaras visas liepsnose. Sudegė turtai ir pinigai, ir greit turtuolis visai nuskurdo.