Varna ir sūris

Šeimininkė suspaudė gražų didelį sūrį ir padėjo jį džiūti ant palangės.

Kur buvus, kur nebuvus, varna tik plast plast ir prišokus jį pagriebė.

Pagriebus atsitūpė medžio viršūnėje ir patenkinta apsidairė.

Tuo metu iš miško atslinko lapė ir pamatė varną su sūriu.

Lapei iš alkio ištįso seilė ir tuoj ėmė galvoti, kaip jį išvilioti iš varnos.

Bet varna tupi medžio viršūnėje, ir jos nepasieksi.

- Laba diena, kaimynėle, - ėmė kalbinti lapė varną. - Kaip gražiai žvilga tavo plunksnos, kokia daili galva, kaip tu moki aukštai skraidyti!

Varna iš pasitenkinimo net aukščiau pakėlė uodegą ir norėjo padėkoti lapei, bet pabijojo išmesti sūrį.

- O tavo balsas tai gražiausias iš visų paukščių. Kai giedi - tikra paukščių karalienė. Nagi pagiedok ką nors, - meilikavo lapė.

Neatsilaikė varna lapės žodžiams ir suriko: „Kar!"

Sūris lept iš snapo ir įkrito lapei į nasrus.

Nusijuokė lapė ir nuskuodė į mišką pusryčiauti: jai taip kvepėjo šviežias skanus sūris.

O varna, tupėdama medžio viršūnėje, ėmė verkti, kad dėl savo kvailumo patikėjo lapės žodžiais ir neteko sūrio.