Varna nelaboji

Varna Nelaboji buvo įsipykusi visiems kiemo gyventojams. Nekentė jos vištos, nemėgo karveliai, bijojo žvirbliai, vagim kregždės vadindavo. Ir šuo Margiukas, pamatęs varną, šokdavo vytis.

— Negalim nė palesti ramiai, — krūtinę atstatęs burkavo senis karvelis, po kiemą vaikščiodamas. — Kiek kartų tą Nelabąją per vanagą palaikėm ir į pastogę sprukom, o tuo tarpu žąsys mums kviečius sulesė.

— Jums tik palesti neduoda, o mums kitam ir galą padaro, — skundėsi čirškėdami žvirbliai.

— Pernai Nelaboji nunešė mano mylimiausią viščiuką, — dejavo raiboji vištelė, skardžiai kvaksėdama.

— Kvar! Kvar! — staiga sušuko Nelaboji, nusileidusi į paukščių tarpą. — Ką jūs čionai niekus kalbat, man po kojų painiojatės! Kad jus vanagas nuneštų!

Išgirdę vanago vardą, paukščiai spruko į šalis. Nelaboji pavaikščiojo, pasidarė ir, nieko neradusi, nulėkė pas šunį Margiuką.

— Kvar! Kvar! Ko snaudi, dykaduoni, namų nesaugoji? — suriko Nelaboji. — Pasakyk geriau, už ką manęs visi nekenčia? Ir vaikai pagaliais mėto, ramumo neduoda, ir kregždės vagim vadina.

— Daug galėčiau tau, Nelaboji, tavo nedorybių išpasakoti, — atsiliepė Margiukas, po smiltimis besirausdamas, — tik dabar neatspėju. Štai man pietus atneša.

— Dėl to ir geras, kad tau pietūs nerūpi, — sukvarksėjo Nelaboji ir, pripuolusi prie Margiuko ėdalo, pasičiupo didžiausią bulvę.

— Laikykit, laikykit! — sušuko Margiukas ir puolė Nelabąją.

— Vagis, vagis! — ėmė šaukti aplinkui lakiodamos kregždės.

Sulesusi bulvę, varna vėl atlėkė į kiemą. Žiūri — ant tvoros guli prieš saulę katinas Rainiukas. Miega ir sapnuoja, kaip jis, mėsos pavalgęs, pieną laka. Sapnuoja ir gardžiai laižosi.

— Kvar! Kvar! — sušuko staiga Nelaboji, nutūpusi greta ant šakos. — Ko guli, dykaduoni, šonus nugulėsi!

Pasakyk, ar teisybė, kad tas šuo Margiukas nedoras padaras?

— Ko rėkauji, Nelaboji, ir apypietės pamiegoti neduodi! — atsiliepė atbudęs Rainiukas. — Kad Margiukas nedoras, visi žino. Aną dieną vos spėjau į medį įlipti — nei už šį, nei už tą buvo užklupęs vytis.

Nelaboji nulėkė toliau, o Rainiukas ėmė dairytis, ar negaus ko užkąsti.

Kaip tik nutūpė greta į medį žvirblių būrelius. Čirškia, barasi.

Rainiukas ėmė slinkti tvora prie žvirblių. Žiūri — du pešasi; taip pešasi, kad nieko aplinkui nemato.

— Šituodu teks į mano nagus, — tarė Rainiukas.

Jau taikėsi šokt ant peštukų, tik atlėkusi Nelaboji staiga sušuko: „Kvar! Kvar!” ir žvirbliai išsigandę pakilo iš medžio.

— Vėl tu čia, Nelaboji! — suniurnėjo Rainiukas. — Ar tu darbo neturi, kad nuolat čionai bastaisi?

— O tau pienas įgriso, kad prie žvirblių gretiniesi! — atsikirto varna ir nulėkė toliau.