Veiksmas ir atoveiksmis

Kartą Tolimuosiuose Rytuose gyveno imperatorius. Jis buvo jau senas, todėl nusprendė, kad atėjo laikas pasirinkti įpėdinį. Užuot perdavęs imperatoriaus karūną vienam iš savo patarėjų ar sūnų, valdovas pasielgė kitaip - sukvietė visus savo karalystės jaunuolius ir paskelbė: „Atėjo laikas man pasitraukti ir nurodyti įpėdinį. Nutariau pasirinkti vieną iš jūsų.“Vaikinai apstulbo, o imperatorius tęsė: „Duosiu kiekvienam iš jūsų po sėklą. Nepaprastą sėklą. Noriu, kad jūs ją pasėtumėte, laistytumėte ir lygiai po metų vėl susirinktumėte čia parodyti, ką iš jos išauginote. Tada, įvertinęs augalus, aš ir nuspręsiu, kas bus naujasis imperatorius!“

Tarp vaikinų buvo jaunuolis, vardu Ling. Jis kaip ir visi kiti gavo sėklelę. Parėjęs namo su dideliu užsidegimu viską papasakojo savo motinai. Ši padėjo jam parinkti tinkamą vazoną, žemių, o Ling pasodino sėklą ir ėmė ją prižiūrėti.

Kiekvieną dieną jis laistė ir laukė, kada gi sudygs daigelis. Po kelių savaičių kiti jaunuoliai pradėjo pasakoti apie savo sėklas ir tai, kaip jos sudygo. Ling kiekvieną dieną apžiūrinėjo savo puodynę, tačiau niekas nedygo.

Taip praėjo dar viena savaitė, paskui dar viena. Kiti jau gyrėsi savaisiais augalais, tačiau iš Ling sėklelės vis dar niekas neaugo ir dėl to vaikinas jautėsi esąs tikras nevykėlis. Jis buvo įsitikinęs, kad pražudė savąją sėklą. Praėjo šeši mėnesiai, o jo vazonas tebebuvo tuščias. Visi puikavosi medeliais ir kitokiais vešliais augalais, o jis neturėjo nieko. Ling niekuo negalėjo pasigirti draugams, bet vis dar vylėsi, kad ir jo sėkla sudygs.

Pagaliau praėjo metai ir visi karalystės jaunuoliai nuvyko pas imperatorių parodyti savo išaugintų augalų. Ling pasakė mamai, kad neketina neštis tuščio vazono, tačiau mama ir jo paties sąžinė patarė jam nieko neslėpti. Vaikinui suko pilvą vien pagalvojus, kas laukia, tačiau jis paėmė tuščią puodą ir nuvyko į rūmus.

Rūmuose vaikinas apstulbo pamatęs daugybę suneštų augalų. Jie buvo įvairiausių dydžių ir formų, vieni už kitus gražesni. Ling pastatė tuščią savo vazoną ant grindų. Dauguma iš jo juokėsi, kiti su užuojauta kalbėjo: „Na, tu bent jau pamėginai.“

Pagaliau pasirodė imperatorius. Jis apžiūrėjo visus augalus ir pagyrė jaunuolius: „Šaunuoliai, užauginote daug nuostabių medelių ir gėlių.“ Ling stengėsi pasislėpti už kitų nugarų. „Šiandien vienas iš jūsų taps naujuoju imperatoriumi!“ - tarė valdovas ir tuomet pastebėjo salės gale tūnantį Ling su tuščiu vazonu. Sargybai buvo įsakyta atvesti jaunuolį arčiau. Ling be galo persigando. „Imperatorius suprato, kad aš nevykėlis! Galbūt įsakys mane nužudyti?“ - mąstė jis.

Kai vaikinas prisiartino, imperatorius pasiteiravo, kuo jis vardu. „Mano vardas Ling", - atsakė šis. Kiti jaunuoliai iš jo šaipėsi ir juokėsi. Imperatorius įsakė visiems nutilti. Jis pažvelgė į Ling ir paskelbė: „Štai jūsų naujasis imperatorius! Jis vardu Ling!" Ling negalėjo patikėti savo ausimis. Juk jis nesugebėjo net sėklelės išauginti. Koks gi iš jo imperatorius?

Tada imperatorius tarė: „Lygiai prieš metus aš daviau visiems po sėklą. Liepiau jums ją pasodinti, laistyti ir po metų atnešti man parodyti. Iš tikrųjų daviau jums virtas sėklas, kurios negalėjo sudygti. Bet jūs visi, išskyrus Ling, atnešėte įvairiausių augalų. Kai pamatėte, kad mano duotos sėklos nesudygo, jų vietoje pasodinote kitas. Ling buvo vienintelis, kuriam užteko drąsos ir sąžiningumo atsinešti vazoną su ta sėkla, kurią gavo iš manęs. Taigi, jis ir taps naujuoju imperatoriumi!“

Jei pasėsime sąžiningumą, išaugs pasitikėjimas.

Jei pasėsime gerumą, išaugs draugystė.

Jei pasėsime nuolankumą, išaugs didybė.

Jei pasėsime atkaklumą, išaugs pergalė.

Jei pasėsime atidumą, išaugs harmonija.

Jei pasėsime sunkų darbą, išaugs sėkmė.

Jei pasėsime atlaidumą, išaugs susitaikymas.

Jei pasėsime atvirumą, išaugs artumas.

Jei pasėsime kantrybę, išaugs tobulėjimas.

Jei pasėsime tikėjimą, išaugs stebuklai.

Taigi, atidžiai stebėkime, ką sėjame šiandien, nes nuo to priklauso, kas išaugs rytoj. Kitaip tariant, sėklos, kurias šiandien beriame, nulems mūsų gyvenimą ateityje - geresnį arba blogesnį. Vieną dieną teks arba džiaugtis vaisiais, arba mokėti už tai, ką pasėjome.