Viešpats Krišna ir „Bhagavadgyta“

Ši istorija nutiko Benare maždaug prieš tris šimtus metų.

Kartą gyveno brahmanas, kuris kasdien prausdavosi Manikarnikos ghate — labai gražioje maudykloje. Vieną dieną apsiplaudamas jis pastebėjo ant laiptų sėdintį ir verkiantį berniuką. Jam labai pagailo vaiko, todėl pasisodino jį ant kelių ir paklausė: „Tu toks nuostabus mažas berniukas. Kas gi nutiko, kodėl taip raudi?“

„Pažvelk į mano nugarą“, - atsakė berniukas. Brahmanas

kilstelėjo berniuko marškinėlius ir pamatė, kad jo nugara nusėta kraujuojančiomis žaizdomis. Vyras be galo pasipiktino ir paklausė: „Kas tai padarė?“ Berniukas atsakė: „Aš tau parodysiu. Eime.“ Brahmanas buvo dar nebaigęs maudytis ir visas šlapias, tačiau paėmė berniuką už rankos ir nusekė paskui jį. Jiedu ėjo gatvėmis, skersgatviais, keliukais ir sustojo priešais nedidelį namuką.

Berniukas tarė: „Šiame name gyvena žmogus, kuris su manimi

taip pasielgė.“ Brahmanas apsižvalgė ir pamatė, kad tai jo paties namai. Jis dar kartą apsidairė, tačiau berniuko jau nebebuvo. Tada brahmanas įėjo vidun ir atsisėdęs pravirko. Priėjusi žmona jo paklausė: „Kas nutiko? Kodėl verki? Tu visas šlapias.“

Šis atsakė: „Aš sutikau nuostabiai gražų berniuką, tačiau visa jo nugara buvo nusėta žaizdomis. Vaikas pasakė, kad jį šitaip sužalojo kažkas iš mūsų namų. Aš nežinau, kas tai galėtų būti. Ką jis norėjo tuo pasakyti?“ O brahmano žmona tarė: „Nueik rytoj į tą pačią vietą - galbūt vėl sutiksi berniuką. Tai galėjo būti kokia nors dieviška asmenybė, devata.“

Taigi kitą dieną brahmanas vėl ten nuėjo ir pamatė tą patį berniuką. Berniukas ir vėl verkė. Brahmanas priėjo prie jo ir paklausė: „Mano brangus vaike, tu sakei, kad žmogus, kuris tai padarė, yra iš mano namų. Ką tu turėjai galvoje?“ Berniukas atsakė: „Pažiūrėk į savo „Bhagavadgytą“ ir suprasi.“ Taip taręs jis išnyko.

Vyras grįžo namo, paėmė „Bhagavadgytą“ ir ėmė įdėmiai ją apžiūrinėti. Jau keli mėnesiai jis studijavo šį šventraštį. Jo manymu, kai kurie posmai buvo svarbesni ar siejosi vieni su kitais, todėl kai kur jis buvo prirašęs pastabų, kai ką pabraukęs.

Tada brahmanas nusprendė aplankyti savo guru. Jis papasakojo visą istoriją ir paprašė mokytojo ją paaiškinti. Guru jam atsakė: „Mano brangus mokiny, kiek kartų esu tau sakęs, kad „Bhagavadgyta“ yra pats Krišna. Tai yra Jo energija. Kodėl gi tu braukai ir rašinėji joje? Taip tu įžeidi Viešpatį, kuris ir davė tau šią pamoką.“ Brahmanas tarė: „Ak, jaučiuosi taip blogai. Daugiau niekada taip nedarysiu“, - ir ėmė melsti atleidimo.

Kitą dieną vėl nuėjęs maudytis, brahmanas pamatė sėdintį tą patį berniuką, tik šį kartą jis šypsojosi. Vyriškis priėjo prie jo ir tarė: „Aš labai apgailestauju dėl to, ką padariau. Nors tu esi mažas berniukas, davei man didelę pamoką.“

Tada vaikas atsakė: „Taip, Aš esu dar mažas, tačiau tu tikriausiai žinai, kad tai Aš išdėsčiau „Bhagavadgytą“ ir kad „Gyta“ yra Mano.“ Tai pasakęs, berniukas išnyko visiems laikams.