Vilkas ir ėriukas

Vieną dieną ėriukas su draugais ganėsi pamiškės pievoje.

Panorėjęs gerti jis nubėgo prie upės.

Tik strykt iš miško vilkas ir pribėgo prie ėriuko.

- Ko čia man vandenį drumsti? - suriko vilkas.

- Pone vilke, - atsakė nusigandęs ėriukas, - aš prie vandens prisiliesti nespėjau ir jo sudrumsti negalėjau.

Vilkas dar labiau supyko ir pagrūmojo letena.

- Oi, tu stačioke! Kaip drįsti su manim taip nemandagiai kalbėti? Prisimenu, kaip pernai tu mane čia išplūdai.

- Negali būti, - sumekeno ėriukas. - Pernai aš dar nebuvau gimęs.

- Na, ir kas? - atšovė vilkas. - Tai tikriausiai buvo tavo brolis.

- Aš neturiu nei vieno brolio.

- Nesvarbu. Aišku, kad tai kas nors iš tavo giminės. Juk avys man labiausiai pikto geidžia. Ir piemenys, ir šunys... O juk aš toks tylus ir geras.

- Bet aš kuo čia dėtas? Juk jums nieko blogo nepadariau ir net negalvojau daryti.

Vilkas ėmė artintis prie ėriuko.

- Ehe, brolyti! Jau nusibodo man tavęs klausyti. Tu kaltas vien todėl, kad ėsti noriu.

Vilkas pagriebė ėriuką ir nusinešė į girią.

Kai piemenys apsižiūrėjo, vilko ir pėdos buvo atšalusios.

Bet ir gyvenime taip būna, kad visuomet kaltu lieka silpnesnis.