Vilkas ir septyni ožiukai

Pamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniais ožiukais.

Kartą eidama į mišką ožka sušaukė ožiukus ir sako:

- Aš einu parnešti šieno, o jūs neįleiskite trobon vilko. Jį pažinsite iš storo balso.

- Gerai, motute, - sušuko ožiukai. - Mes jau mokėsim pasisaugoti!

Vilkas girdėjo ožkos kalbą, o jai išėjus tuojau atbėgo prie trobelės ir sušuko:

- Vaikai, atidarykit duris!

Bet ožiukai, išgirdę vilko balsą, atsakė:

- Oi, koks storas balsas. Čia ne mūsų motutė.

Vilkas nubėgo pas kalvį ir paprašė paploninti liežuvį. Kalvis liepė vilkui padėti liežuvį ant priekalo ir jį paplonino.

Dabar vilkas atbėgo prie trobelės ir šaukia:

- Įleiskit, vaikeliai! Čia jūsų motutė.

Ožiukai, išgirdę ploną balsą, manė, kad grįžo motina, ir įleido vilką į trobą.

Vilkas puolė ir prarijo visus ožiukus.

Netrukus grįžo ožka. Rado atdaras duris, o trobos viduje gulėjo vilkas ir kietai miegojo.

Ožka, pamačiusi, kad vilko pilve kruta ožiukai, paėmusi žirkles prakirpo vilko pilvą ir visi ožiukai iššoko laukan.

Tada ožka pridėjo vilkui į pilvą akmenų ir vėl gražiai viską užsiuvo.

Pabudęs vilkas panoro gerti ir nuėjo prie upės. Kai tik pasilenkė prie vandens, akmenys jį nutraukė į gilumą ir vilkas prigėrė.

O ožka su ožiukais labai džiaugėsi.