Visa turi praeiti

Kartą vienas karalius sušaukė visus savo išminčius ir jų paklausė:

- Ar egzistuoja tokia mantra ar patarimas, kuris gelbėtų kiekvienoje situacijoje, bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokioje vietoje ir bet kuriuo metu? Kas nors, kas man padėtų, kai nė vienas iš jūsų negalės man patarti? Sakykite, ar yra tokia mantra?

Išminčiai sutriko dėl tokio karaliaus klausimo. Vienas atsakymas į visus klausimus? Kas gelbėtų bet kurioje situacijoje: džiaugsme, liūdesyje, pralaimėjime ir pergalėje? Jie nepaliovė sukti galvų.

Ilgai taręsi, jie sutiko, kad vieno senolio pasiūlymas atitiko visus karaliaus reikalavimus. Išminčiai nuėjo pas karalių ir įteikė jam atsakymą, užrašytą popieriaus lapelyje, tačiau iškėlė vieną sąlygą: karalius negalėsiąs jo perskaityti tiesiog iš smalsumo. Tik ištikus dideliam pavojui, atsidūręs vienas ir patekęs į padėtį be išeities jis galėtų pažvelgti į išminčių surašytą patarimą. Karalius su sąlygomis sutiko ir paslėpė atsakymą savo žiede su deimantu.

Po keleto dienų karalystę užpuolė kaimyniniai didikai. Tai buvo didelis, netikėtas ir jungtinis priešų puolimas. Karaliaus kariauna kovėsi narsiai, tačiau mūšį pralaimėjo, o pats karalius turėjo bėgti iš mūšio lauko. Priešai atkakliai sekė paskui jį. Karaliaus žirgas ilgai šuoliavo vis gilyn į džiungles, tačiau besivejančių arklių kanopų dundesys nenumaldomai artėjo.

Staiga karalius prijojo kelio galą. Šlaito apačioje driekėsi akmenuotas tūkstančio pėdų gylio slėnis. Jei karalius pasirinktų šokti žemyn, tai reikštų pabaigą. Grįžti jis taip pat negalėjo. Iš kanopų dundėjimo karalius žinojo, kad priešų žirgai negailestingai artėja, o jis pats jautėsi labai pavargęs. Situacija atrodė beviltiška.

Staiga saulėje sužibo karaliaus žiedo deimantas ir karalius prisiminė jame paslėptą patarimą. Atidaręs žiedą perskaitė: „Ir tai praeis...“ Karalius perskaitė kartą, paskui dar vieną. Staiga kažkas jį tarsi nupurtė - taip! Tai praeis! Juk dar prieš keletą dienų jis džiaugėsi savo karalyste, buvo galingiausias iš karalių, tačiau šiandien jo karalystė su visomis privilegijomis dingo, o jis pats bando išsigelbėti nuo priešų žiaurumo. Taigi, jei prabangos dienos dingo, ši pavojų pilna diena taip pat praeis.

Karaliaus veidas suspindo ramybe. Apsidairęs aplinkui valdovas nustėro nuo šios vietovės gamtos grožio. Juk jis niekada ir nežinojo, kad tokia nuostabi vieta dar vakar priklausė jo karalystei. Perskaityta mintis karalių labai stipriai paveikė, tad jis stovėjo pilnas ramybės ir tikėjimo, nesirūpindamas tuo, kad jį vis dar vejasi.

Po keleto minučių karalius susivokė, kad priešų žirgų keliamas triukšmas nuslopo. Jie pasuko kitu keliu, vedančiu į kitą kalnų dalį.

Karaliaus būta labai narsaus. Neilgai trukus jis ir vėl surinko savo kariuomenę, patraukė į kovą, nugalėjo priešus ir susigrąžino savo imperiją. O kai nugalėjęs grįžo į savo kraštą, visi šalies žmonės šlovino jo pergalę.

Aplinkui tvyrojo šventinė nuotaika. Prie kiekvieno namo ir skersgatvio karalius buvo šlovinamas gėlių žiedlapiais. Žmonės šoko ir dainavo. Karalius tarė sau: „Esu vienas garsiausių ir narsiausių karalių. Nėra taip lengva mane nugalėti!“

Su kiekvienu šlovinimo šūksniu jis jautė augantį savo ego. Staiga žiedo deimantas vėl sužibo saulėje. Karalius atidarė žiedą ir perskaitė: „Ir tai praeis...“

Tuomet karalius susimąstė. Jo veidas pradėjo mainytis ir pasipūtėlišką išraišką ėmė keisti gilus nuolankumas. Jei viskas praeis, tai nei pralaimėjimas, nei pergalė nėra tavo. Tesi žiūrovas. Viskas praeina, o mes esame viso to liudininkai. Esame stebėtojai. Gyvenimas ateina ir išeina. Laimė ateina ir išeina. Skausmas ateina ir išeina.

Dabar, kai perskaitėte šią istoriją, ramiai pasėdėkite ir įvertinkite savo paties gyvenimą... Pagalvokite apie džiugius ir pergalingus savo gyvenimo momentus. Pagalvokite apie skausmą ir netektis. Ar jie pastovūs? Juk visi jie ateina ir praeina kaip praeinantis gyvenimas.

Kadaise turėjome draugų. Jie išėjo, paliko ar apleido. Šiandien taip pat turime draugų. Šie taip pat paliks ar išeis. Rytoj bus nauji draugai ir tiems teks išeiti.

Kadaise turėjome priešų - jie dingo. Galbūt turime priešų dabar — šie taip pat dings. Rytoj bus nauji priešai — ir jų kada nors neliks.

Šiame pasaulyje nieko nėra pastovaus — viskas keičiasi. Nekinta tik kaita. Pagalvokite apie tai prisimindami asmeninę patirtį: juk kasdien stebime pasikeitimus. Išgyvenome visas negandas, netektis ir skausmą — viskas praėjo. Jeigu šiuo metu turime rūpesčių, tai irgi praeis, nes niekas netrunka amžinai. Džiaugsmas ir kančia yra dvi tos pačios monetos pusės. Ir jos abi mus paliks.

Kas jūs esate iš tiesų? Pažinkite savo tikrąjį veidą. Jūsų veidas nėra tikrasis — laikui bėgant jis keisis. Visgi jūs turite tai, kas išliks nepakitę. Tad kas gi tai, kas nekinta? Tai tikrasis jūsų „aš“. Jūs tiesiog esate pokyčių liudininkas.