Visi į krepšį!

Vienas bernas tarnavo pas žmogų visus metus už dvylekį. Pasibaigus metams, atsiėmė dvylekį, nunešęs įmetė į šulinį: tas dvylekis nuskendo. Atsidūsėjęs bernas sako:

—      Dar negerai tarnavau — nuskendo.

Kitus metus vėl tarnavo už dvylekį, o kai pasibaigė metai, jis tą dvylekį vėl įmetė į tą patį šulinį, ir tas nuskendo. Bernas vėl atsidūsėjęs sako:

—      Šiemet, rodos, geriau tarnavau, o dvylekio dar neuždirbau.

Liko trečius metus pas tą žmogų, suderėjo vėl dvylekį. Dar geriau tarnavo, o kai pasibaigė metai, atsiėmė algos dvylekį, nunešęs vėl įmetė į šulinį. Tas dvylekis nuskendo, bet netrukus išplaukė visi trys. Bernas sako:

—      Jau uždirbau per trejus metus tris dvylekius.

Pasiėmė tuos dvylekius ir eina. Sutiko tokį senuką, tas prašo jo pašalpos. Matydamas seną elgetą, bernas davė jam dvylekį. Paėjo toliau, rado vėl tokį senuką, anas irgi prašo jo pašalpos — tam davė kitą dvylekį. Paėjo dar toliau, sutiko dar senesnį senuką, visą apiplyšusį — anas vėl prašo jo pašalpos. Bernas sako:

—      Nors vieną dvylekį beturiu, bet kad senukas toks senas, atiduosiu jam,— ir atidavė paskutinį dvylekį.

Senukas klausia:

—      Ko tu už tai nori?

—      Norėčiau žemiškų linksmybių.

—      Gerai, še tau kortas, krepšį ir lazdą.

Eina bernas su tuo senuku. Priėjo tokį dvarą, prašosi poną nakvynės, o ponas sako:

—      Mes patys negalim čia nakvoti, tai kaip judu nakvosit?

—      Mes mėginsim.

—      Kaip norit.

Ponai išsikraustė, o jie apsinakvojo. Senukas sako bernui:

—      Dabar tuoj ateis velnias, atsineš maišą pinigų, tai tu šitom kortom eik su juo lošti — laimėsi visus pinigus.

Atėjo velnias, sėdo jie kortuoti — bernas tom kortom laimėjo visą maišą pinigų. Kai gaidys užgiedojo, velnias pradingo, o bernas pinigus padėjo po lova, ir abu su senuku sumigo.

Ponas iš ryto parvažiuoja, žiūri — abu guli sau, sveiki ir linksmi. Prašo ponas, kad dar vieną naktį nakvotų. Jie apsinakvojo. Ponas vėl išvažiavo, o tas senukas sako:

—      Ateis šiandien kitas velnias, vėl atsineš maišą pinigų — tom kortom vėl juos laimėsi.

Kai tik gerai sutemo, atėjo velnias, atsinešė maišą pinigų. Susėdo abu kortuoti, vėl lošė iki gaidžių, ir bernas laimėjo visus pinigus. Gaidžiui užgiedojus, velnias pradingo, o bernas su senuku atsigulę guli.

Išmiegojo sau gerai, rytą parvažiavęs ponas rado vėl abu gyvus. Prašo ponas, kad liktų dar nors vieną naktį, ir jie sutiko pernakvoti. Kai ponas išvažiavo, senukas sako:

—      Šiandien jau sulėks visas pragaras, norės tave apgalėti, bet aš stosiu prie durų, o tu duok jiems su lazda, paskui visus suvaryk į krepšį. Tik pasakyk: „Visi į krepšį!" — tuoj velniai atsidurs krepšy.

Gerai sutemus, prigarmėjo daugybė velnių ir tuoj šoko prie berno. Tas senukas atsistojo prie durų, o bernas su lazda kad ėmė velniams duoti, kad ėmė duoti. Paskui atidarė krepšį, sako:

—      Visi į krepšį!

Tuoj visi velniai sulindo į krepšį. Bernas jį nunešė į kalvę, užpylė gerai anglių ir tuos velnius — degint! Degino degino, paskui ant priekalo — mušti. Kai ėmė kūjais duoti, tas krepšys trūko, o velniai išsprukę kalvės stogą nukėlė ir nubildėjo į pragarą.

Parvažiuoja rytą ponas.

—      Viską gerai išsergėjot,— sako,— bet kam kalvę sugriovėt? Turėsit už tai užmokėti.

Bernas sako:

—      Pone, prašau į krepšį!

Tuoj ponas su visa karieta, su ketvertu arklių jau krepšy! Mato ponas, kad bernas tokią galybę turi, ėmė jo prašytis:

—      Leisk iš krepšio, aš turiu vienturtę dukterį, tai galėsi būti žentu.

Senukas liepė poną paleisti. Bernas liko to pono žentu ir šeimininkavo

dvare, o velniai daugiau ten nebesirodė.