Visi, Kas nors, Bet kas ir Niekas

Kartą gyveno keturi draugai: Visi, Kas nors, Bet kas ir Niekas. Vieną dieną reikėjo atlikti tarnystę, ir Visi buvo įsitikinę, kad Kas nors ją būtinai atliks. Bet kas ją galėjo atlikti, tačiau Niekas to nepadarė.

Kas nors užpyko dėl to, kad tai buvo Visų darbas. Visi manė, kad Bet kas gali jį padaryti, tačiau Niekas nesuvokė, kad Visi nuspręs jo nedaryti.

Viskas baigėsi tuo, kad Visi kaltino Ką nors, kad Niekas nepadarė to, ką Bet kas galėjo atlikti.

Reikia vengti tokių situacijų, įsiklausyti į dvasinio mokytojo pamokymus ir juos nedelsiant vykdyti.

Šiame Kali amžiuje yra du mirtini priešai, kurie nuolat kėsinasi sunaikinti visą mūsų dvasinio gyvenimo šventumą: egoizmas ir letargija. Krišna „Bhagavadgytoje“ mums sako, kad privalome atsisakyti egoizmo ir tingumo.

Kievieną kartą, kai mūsų netikrasis ego išauga, mes pradedame mąstyti iš „aš“ ir „mano“ pozicijų. Ir tai nėra jokia tarnystės nuotaika. Mes norime būti viešpačiais, ponais, padėties šeimininkais. Mes norime būti tais, kurie mėgaujasi.

Dažnai, žiūrėdami į kitus atsidavusiuosius, net savo Dievo broliuose ir Dievo sesėse matome varžovus, o ne viešpačius, kuriems norėtume tarnauti. Į kiekvieną vaišnavą turėtume žvelgti su didžia pagarba ir būtent jie turėtų būti mūsų garbinimo objektai. Tačiau kai suveši mūsų egoizmas, mes imame juos laikyti paprastais žmonėmis. Kai prestižo ir tenkinimosi troškimas pernelyg užima mūsų protus, tuomet netgi didieji vaišnavai tampa nereikšmingi.

Visgi kai jau išsiugdome nuolankų požiūrį į tarnystę, tada žiūrėdami netgi į paprastų paprasčiausią, neseniai atėjusį, pradedantį atsidavusįjį regime jį kaip šlovingą asmenybę, vertą mūsų pagarbos.

Tai vienas is tų barometrų, pagal kuriuos galime suprasti, kaip mes progresuojame.

Neretai kiekvienas egoistiškai galvoja: „Aš galiu vertinti kitus. Aš teisus, o tu neteisus. Jei tu stovi tarp manęs ir mano siekių, susijusių su nauda, garbe ir įvertinimu, tu tampi mano priešu.“ Ten, kur vyrauja atsidavusiųjų susiskaldymas, negali būti deramos sankirtanos. Ten, kur yra susiskaldymas, mes negalime giedoti, melstis ir tarnauti kartu tinkamoje dvasioje tam, kad pamalonintume Krišną.

Taigi šis egoizmas yra labai gajus ir būdingas Kali jugai. Deivė Kali bando sunaikinti visa, kas sakralu, veikdama iš vidaus į išorę. Mes nuolat turime save sekti ir stebėti, kad nepradėtume kritikuoti ar neįžeistume, o kad bendradarbiautume ir būtume visada pasirengę pasitarnauti, pasiryžę pakelti dvasią, paskatinti ir įkvėpti, pasiaukoti kitų atsidavusiųjų labui.

Letargija yra tingėjimas, nenoras melstis, skaityti šventraščius. Mes net meldžiamės tingėdami, leisdami savo protui klaidžioti toli nuo maldos minčių.

Egoizmas ir apatija yra mūsų nuopuolis. Ten, kur gajus egoizmas ir apatija, klesti geismas, pyktis, išdidumas, godumas, iliuzija ir labai daug pavydo. Kali jugoje turime pripildyti savo protą Viešpaties Krišnos, antraip protas užsipildys Majos. Vidurio kelio nėra.