Vynuogės

Mudu su Arvydu mėgstame keliauti. Keliaujame labai toli, ir nesakykite, kad tik po kiemą. Keliaujame dviese, nes mama dar mieste. Triračiu išvažiavę iš Vilniaus, mes atvažiuojame prie aukštų cementinių laiptų.

—      Tėti, tai Maskvai — sako Arvydas.

—      Taip, Maskva,— patvirtinu aš.— O dabar pavažinėkime požeminiu traukiniu. Jis vadinasi metro.

Mudu palendame po laiptais ir važiuojame metro. Pro šalį lekia puošnios stotys, traukiniai, šviesos. O mes važiuojame ir važiuojame. Bet pagaliau mums nusibosta, ir Maskvą paliekame.

—      O kur dabar važiuosime? — klausia Arvydas.

—      Į Kijevą! — sakau aš.

Mudu atvažiuojame į Kijevą, kuris yra prie šulinio. Kijevas mums taip pat labai patinka, ir mes pažaidžiame su ukrainiečių vaikais. Bet ir Kijeve nusibosta. Mes dairomės į gatvę, ar negrįžta mama. Mes jau labai išalkome.

—     Arvydai,— sakau,— ar nori vynuogių?

—      Noriu,— atsako Arvydas.

—      Tai važiuokime j Gruziją!

Mudu atvažiuojame prie alyvų krūmo. Žinoma, gruzinų vaikai mus vaišina vynuogėmis. Mes negalime atsivalgyti. O į kiemą tyliai įeina mama. Ji sako:

—      Aš jums vynuogių parnešiau! Valgykite!

Mudu nustembame — argi ir ji buvo Gruzijoje? Juk mes jos ten nematėme. Pasirodo, nebuvo. Ji parnešė vynuogių iš parduotuvės. Vynuoges išaugino gruzinai ir atsiuntė j Vilnių.