Žąsino išsigando

Pas Kaziuką į kaimą atvažiavo vasarą paatostogaut jo pusbrolis Vincukas. Atvažiavo iš didelio miesto, tai turėjo apie ką pasakot. Ne tiktai Kaziukas, bet ir suaugę klausydavosi susidomėję, kai imdavo apie miesto nepaprastumus pasakot.

Kaziukui labiausiai patikdavo, kai apie žvėryną imdavo pasakot. Kokių paukščių, kokių žvėrių tenai nebuvo matęs! Tik Vincukas labiau mėgdavo apie beždžiones ir papūgas pasakot, ką jos tenai ištaisydavo, o Kaziukas prašydavo daugiau apie liūtus, apie tigrus ir dramblius pasakot — mat tais žvėrimis jis buvo labai susidomėjęs beskaitydamas apie keliones po Indiją, Afriką ir kitus tolimus kraštus.

— Ar tau nebaisu prieit arčiau prie liūtų, tigrų? — paklausė Kaziukas, kai Vincukas jam apie tuos žvėris papasakojo. Bet tuojau, lyg pats sau atsakydamas, pridūrė:

— Iš tikrųjų, kai uždaryti, tai ko ir bijot, jei bent dramblio, kad straubliu nepasiektų.

— Na tu niekad tų žvėrių nematęs, žinoma, bijotum ir prie narvo prieiti, — pasakė Vincukas didžiuodamos.

Kartą taip besikalbėdami ėjo juodu iš kiemo į lauką, kur Kaziukas stengdavos didmiesčio gyventojui kaimo nepaprastumus rodyt. Išėję pro vartus, tuojau susitiko su žąsų būriu. Ėjo kelios senės su jaunikėmis, priešakyje vyriškai žengė žąsinas.

Žąsinas tuojau sušnypštė ir ištiesė kaklą. O kai Vincukas krūptelėjo ir kukliai pasitraukė į šalį, tai įsidrąsinęs būrio vadas, suplasnojęs sparnais, ėmė bėgt arčiau prie jo. Vincukas išsigando, šoko į šalį ir pasislėpė už Kaziuko.

Kaziukas užsimojo ant žąsino kepure, ir narsus vadas grįžo prie savo būrio ir ėmė pasakot, kaip išgąsdinęs neprašytą svečią, pastojusį jam kelią. Bet tuojau būrį nuvedė į šalį, kad vaikai jam nesipainiotų.

— Tai ko tu žąsino taip išsigandai?— paklausė Kaziukas atsigręžęs. — Juk tai ne tigras, ne liūtas.

— Ar tai žąsinas? — nusiminė Vincukas, kad tokio menko paukščio išsigando.

— Tai dar nesi žąsino matęs? — nustebo Kaziukas. 　

— Ne, žvėryne žąsų nėra, — pasiaiškino Vincukas.

Kaip čia kas buvo tarp žąsino ir Vincuko, matė piemenukas. Jis tuojau kitiems papasakojo.

— Tai mat, — pasakė į tai artojas Baltrus, — mes liūtų ir dramblių nematę, o didelių miestų žmonės žąsų nepažįsta.