Žiema bėga

Žiema guli susitraukusi patvoryje. Blogai, galvoja. Ateina pavasaris. Nuvijo mane nuo laukų, išvys ir iš tos sodybos. Bet ne, nepasiduosiu! Užlįsiu už namo, kur saulės spinduliai nepasiekia, ir taip per- kentėsiu iki rudens.

Užlindo už namo, dar labiau susitraukė, kad būtų mažesnė, ir kenčia. Bet saulė kasdien vis aukščiau ir aukščiau, ėmė ir čia ją pasiekti.

Blogai, galvoja žiema. Iš mano kailinių vieni skutai belikę. Reikia sprukti j mišką, kol * jie dar šiek tiek laikosi ant kūno. Saulė neprasiskverbs pro medžių tankumyną, ir ten perkentėsiu iki rudens.

Nuslinko žiema j mišką, išsidriekė tankmėje. Kenčia, laukia rudens.

Atėjo meška, prisikėlusi iš savo laužo. Alkana, įpykusi.

—       Ko čia drybsai! — urzgia.— Leisk spanguolių pasiskinti, širdį atgaivinti. Per- alkau mirtinai dėl tavęs iki pavasario.

Ir subruzdo meška nagais kapstyti sniegą, drabstydama į visus šonus.

Blogai, galvoja žiema, čia iš manęs nieko neliks. Reikia trauktis dar giliau į mišką.

Nulindo kiek galėjo ir kur galėjo. Kenčia, laukia rudens.

Atėjo briedis. Pokšt ragais į medį, trept kanopomis į žemę.

—       Kas tave kvietė, susitraukusi skudure? Ar maža aš prisikentėjau iki pavasario, iš po sniego samanas ir ūglius kapstydamas. Marš iš miško!

Pro šalį lapatavo vilkas.

—       Vilke vilkeli, visi mane veja iš čia. Būk gerutis, pasakyk, kur rasti tokią vietą, kur galėčiau perkentėti iki rudens? — kone verkdama prašo žiema.

—       Oo, dar ji man dantis užkalbinės! — pašoko vilkas.— Dėl jos aš iki pavasario vos kepšių neužverčiau, maisto beieškodamas. Lauk greičiau iš miško, skarmale badmire, kad tavęs mano ausys negirdėtų, akys neregėtų!

Vilko šauksmas nuaidėjo toli girioje, ir visi žvėrys ir paukščiai pakartojo kaip aidas:

—       Lauk, greičiau lauk iš miško!

Žiemai suskaudo širdį, kad ją uja kaip kokią nenaudėlę. Bet ką darys? Atsisagstė kailinius, išėjusius skutais, atkišo nuogą krūtinę šiltam pietų vėjui ir sutirpo.

Prie upelio žaidė vaikai. Jie darė iš popieriaus laivelius ir leido pasroviui, kalbėdami:

— Gera buvo žiemužė. Mes galėjome smagiai pasivažinėti rogutėmis, pačiužinėti ant ledo. Tegu ji laimingai plaukia mūsų laiveliais į kitą šalį ir ten pasisvečiavusi vėl sugrįžta.

Ir nuplaukė žiemužė, linksma ir laiminga, kad atsirado tokių, kurie geru žodžiu palydi.

Ir šalčiausia žiema bijo pavasario.