Žiogas ir skruzdėlė

Buvo labai graži vasaros diena skruzdėlė, sunkiai vilkdama savo nešulius, ėjo miško takeliu. Staiga, kur buvęs nebuvęs, jai ant tako stryktelėjo žiogas ir sako:

- Sesele, ko tu taip vargsti? Matai, kokia graži diena. Tai dainuok ir linksminkis!

Skruzdėlė pažiūrėjo į žiogą ir palingavo galvą:

- Dirbti reikia, o ne linksmintis. Aš ruošiu maisto atsargas žiemai.

- Dar ko! - nusijuokė žiogas. - Sek mano pavyzdžiu. Aš groju, dainuoju ir taip leidžiu laiką.

- Na, na! - sumurmėjo skruzdėlė ir pasiėmusi nešulius nuėjo savo keliu.

Taip visą vasarą žiogas grojo ir dainavo kartu su drugeliais ir vabalėliais.

Vasara baigėsi. Atėjo rūsti žiema. Papūtė vėjas ir ėmė nešioti snaiges.

Sušalęs žiogas pasislėpė po lapu, bet šaltis ir alkis privertė jį prašyti skruzdėlės pagalbos.

- Sesele, padėk! - atėjęs prie jos namų lango sušnabždėjo žiogas. - Duok man grūdelių, juk tu per vasarą ir rudenį daug jų prisinešei.

- O tu ką veikei visą vasarą, kai aš dirbau? - paklausė pravėrusi langą skruzdėlė.

- Aš grojau ir dainavau, - atsakė drebėdamas žiogas.

- Tai dabar pašok! - pasakė skruzdėlė ir uždarė langą.