Žirninis Jonas

Buvo vienas karalius ir turėjo dvi dukteris. Kartą abi dukterys išėjo į sodą pasivaikščioti, tik staiga pakilo viesulas ir jas nunešė. Karalius išsiuntinėjo tarnus po visą pasaulį ieškoti dukterų, bet niekur jų nerado.

Vienas tarnas, bevaikščiodamas po pasaulį, apsinakvojo pas tokį žmogų ir žiūri, kad to žmogaus vaikas šokinėja nuo krosnies ant lovos ir kalba:

—      Aš žinau, kur karaliaus dukterys, tik nesakysiu.

Tarnas tuojau pranešė karaliui apie tą vaiką, ir karalius, pašaukęs jį pas save, sako:

—      Jei pasakysi, kur mano dukterys, tai gausiai tave apdovanosiu ir liksi mano žentu, o jei nepasakysi, liepsiu tau galvą nukirsti.

Tas vaikas, išklausęs karaliaus kalbos, atsiliepė:

—      Aš pasakysiu, kur tavo dukterys, bet jeigu nori jas atrasti, tai nukaldink tokias kopėčias, kad debesis siektų.

Karalius tuojau suvadino kalvius, ir tie nukalė tokias kopėčias, kurios siekė debesis.

O tas vaikas — jis vadinosi Žirninis Jonas — turėjo du brolius, ir visi trys buvo milžinai. Jie paėmė tas kopėčias, nusinešė į laukus ir pastatė į debesis. Žirninis Jonas liepė lipti vienam iš brolių. Tas palypėjo truputį, persigandęs ir sako:

—      Žirnini Jonai, pulsiu!

—      Pulk, pulk!

Tas ir nupuolė žemyn.

Dabar Žirninis Jonas liepė lipti antram savo broliui. Tas palypėjo truputį aukščiau ir vėl šaukia:

—      Žirnini Jonai, pulsiu!

—      Pulk, pulk!

Ir tas nupuolė ant žemės.

Dabar teko lipti pačiam Žirniniam Jonui. Užlipo jis ant debesų ir eina. Ėjo visą dieną ir naktį, žiūri — dvaras. Atėjo į tą dvarą ir ten rado vyresniąją karaliaus dukterį.

—      Vai tu žmogeli,— sako,— septyneri metai prabėgo, kaip aš nematau jokio žmogaus. Rasi, tave čion vėjas atpūtė? Kai pareis mano vyras, tai tave užmuš.

—      Nebijau nieko, jis neįstengs manęs užmušti, tik pasakyk man, per katrą tiltą jis pareis.

Karalaitė pasakė.

Žirninis Jonas nuėjo ir palindo po tuo tiltu. Kada prisiartino dvylikta valanda, gaidys užgiedojo, kurtas užstaugė — žiūri, pareina slibinas.

—      Gaidy, negiedok, kurte, nestauk, čia Žirninio Jono nei šarka kaulų neatneš! — sako slibinas.

—      Ką tu sakai? Aš pats esu čionai!

—      Tai kaip, Jonai, ar eisim kautis su kardais, ar glėbiais imsimės?

—      Glėbiais!

Tuojau abu susiėmė, net tiltas linksta, bet negali vienas antro parlaužti.

—      Žirnini Jonai, laikas pasilsėti!

Slibinas išsitiesė ant tilto, o Jonas pasirėmė ant polio. Kada pasilsėjo, susiėmė antru kartu; Jonas pakėlęs kaip rėžė slibiną — tas ir iškišo liežuvį. Tuojau kardą išsitraukęs, Jonas liežuvį nupjovė, įsidėjo į krepšį ir eina toliau.

Ėjo visą dieną ir naktį, priėjo antrą dvarą; įėjo į vidų, žiūri — antroji karaliaus duktė.

—      Vai tu žmogeli, septyneri metai, kaip aš čia gyvenu ir jokio žmogaus nemačiau. Tu saugokis, nes kai pareis mano vyras, tau bus galas.

—      Nebijok, nieko jis man blogo nepadarys, tik pasakyk, per katrą tiltą jis pareis. Aš jau vieną tokį galiūną įveikiau.

—      Tai nieko, kad tu įveikei vieną, bet šitą nežinia ar įveiksi, nes šitas tris kartus už aną stipresnis.

—      Gerai, kad man pasakei. Dabar tu turi man pagelbėti: prisivirink taukų ir saugok; kai tik mudu susiimsim, tu atėjusi užpilk taukus jam ant galvos.

Karalaitė pasiliko virti taukų, o Žirninis Jonas nuėjo ir palindo po tiltu. Kada prisiartino dvylikta valanda, gaidys užgiedojo, kurtas užstaugė — pareina slibinas.

—      Gaidy, negiedok, kurte, nestauk, čia Žirninio Jono nei šarka kaulų neatneš!

—      Ką tu kalbi? Aš pats esu čia!

—      Tai kaip, Jonai, ar kausimės su kardais, ar eisim imtynių?

—      Eisim imtynių!

Tuojau susiėmė, net tiltas linksta.

—      Jonai, laikas pasilsėti!

Slibinas išsitiesė ant tilto, o Jonas pasirėmė ant polio. Pasilsėję vėl imasi, bet vienas antro negali parlaužti. Gi žiūri — ateina karalaitė. Slibinas sako:

—      Ateina mano pati, tai man padės tave įveikti.

O Jonas sako:

—      Ten mano pati, ji man padės tave įveikti.

Karalaitė prisiartino, tiktai kliust taukus slibinui ant galvos! Tuo tarpu Jonas pakėlęs slibiną kaip trenkė, net jam liežuvis išlindo per dvylika mastų. Išsitraukęs kardą, Jonas liežuvį nupjovė, įsidėjo į krepšį, ir eina abudu su karalaite. Atėjo pas vyresniąją seserį, pasiėmė ją, ir dabar visi trys nuėjo prie kopėčių, kur tebelaukė abu Jono broliai. Nulipo žemyn viena karalaitė, nulipo antra, pagaliau jau rengėsi lipti ir Jonas, bet tuo tarpu anuodu broliai ėmė ir parvertė kopėčias.

Dabar mato Žirninis Jonas, kad jau pražuvo — vaikščioja ir verkia. Vaikščioja vieną dieną ir antrą, žiūri — matyti dvaras. Atėjo į tą dvarą, nieko jame nėra, tik už krosnies guli toks apsamanojęs seneliukas, bet nieko nekalba. Jis tą seneliuką išsitraukė ir kad ėmė duoti su kančium! Seneliukas sako:

—      Ko tu iš manęs nori?

—      Aš nieko daugiau nenoriu, tiktai kad tu mane iš čia nuneštum į žemę.

—      Papešk nuo manęs samanų ir, išėjęs laukan, padegink, tai atlėks toks žirgas, jis tave nuneš.

Jonas papešė samanų nuo senio nugaros ir, išnešęs laukan, padegino. Atlėkė žirgas ir klausia:

—      Ko tu nori iš manęs?

—      Aš noriu, kad tu mane nuneštum į žemę.

—      Tai sėsk!

—      O kaip tu mane neši?

—      Viršum medžių!

—      Negerai, užkliudysi kur už medžio ir paliksi.

Žirgas nulėkė sau, o Jonas, atėjęs į kambarį, išsitraukė tą senį ir vėl muša su kančium.

—      Ko tu iš manęs nori?

—      Aš noriu, kad tu mane nuneštum į žemę.

—      Papešk samanų nuo mano galvos ir, išėjęs laukan, padegink, tai atlėks toks žirgas, jis tave nuneš.

Jonas papešė samanų nuo senio galvos, išėjo laukan ir padegino. Atlėkęs žirgas klausia:

—      Ko tu iš manęs nori?

—      Noriu, kad tu mane nuneštum į žemę.

—      Tai sėsk ant manęs!

—      Kaip tu mane neši?

—      Aš tave taip nešiu, kad niekur nekliudyčiau.

Jonas užsisėdo ant to žirgo, ir šis jį parnešė į karaliaus dvarą. Dvare rado

vestuves: jo broliai vedė karaliaus dukteris, nes buvo jas prigrasinę sakyti tėvui, kad juodu jas išgelbėję nuo slibinų. Kai karalaitės pamatė Joną, tuojau su džiaugsmu sušuko:

Šitas mus išgelbėjo!

Tada karalius pasišaukė visus tris ir sako:

— Jeigu jūs išgelbėjote mano dukteris, tai parodykit, kokius turite išgelbėjimo ženklus.

Jonas išsiėmė iš savo krepšio abiejų slibinų liežuvius, taip pat parodė žiedą, kurį jam buvo davusi jaunesnioji karalaitė, o abudu broliai jokių ženklų neturėjo. Tada karalius liepė atvesti porą arklių, tuodu brolius pririšo jiems prie uodegų ir išvalkiojo po visus laukus. O Žirninis Jonas vedė karaliaus dukterį ir laimingai gyveno ilgus metus.