Žmogus ant mėnulio

Tai buvo labai seniai. kartą gražų šventadienio rytą vienas žmogus išėjo į mišką malkų parsinešti. Nuėjęs prisikirto didelę krūvą ir užsidėjęs ją ant pečių pasuko namo. Beeidamas sutiko seną senutį, apsirengusį šventadieniais rūbais ir keliaujantį bažnyčion. Tai buvo pats Viešpats Dievas, išėjęs pažiūrėti, kaip žmonės gyvena.

Senelis sustabdė žmogų su malkomis, pasisveikino ir klausia:

- Žmogau, ar tu nežinai, kad šiandien sekmadienis?

-Žinau.

- Tai kam gi dirbti? Juk net pats Viešpats Dievas vieną dieną savaitėje paskyrė poilsiui. Nejaugi šis malkų ryšulėlis tau svarbiau už Dievo įsakymus?

O žmogus susiraukė, kaip pipirą sukramtęs, ir atšovė:

- Labai čia man rūpi tie sekmadieniai. Aš turiu skubėti, nes darbai nelaukia. Juk ne ant mėnulio gyvenu, o žemėje, kur darbai darbą veja. Jei neskubėčiau, tai kada darbus nudirbčiau?

Tai taręs pasijudino eiti namo, bet senelis sulaikė jį už rankos ir pasakė:

- Gal iš tiesų tau geriau gyventi mėnulyje, kur galėsi dieną naktį dirbti ir skubėti.

Tą valandą įvyko nuostabus dalykas. Žmogus su savo sunkia našta pakilo į padanges ir nusileido ant mėnulio. Kai mėnulis apšviečia mūsų žemę jame matyti palinkęs žmogus, nešantis sunkią naštą. Jis bėga dieną naktį, o jo keliui nesimato galo.