Kaip elgtis valgant

Prie stalo reikia sėdėti, truputį palinkus į priekį ir ant visos kėdės, bet ne ant jos kraštelio. Kalbantis su kaimynu iš dešinės, neatgręžiama nugara sėdinčiam iš kairės. Sėdėti prie stalo reikia tiesiai, kalbantis pakreipti tik galvą. Kojos prieš save neištiesiamos, bet laikomos suglaustos arti kėdės. Ant stalo gali būti tik rankų plaštakos, bet jokiu būdu ne alkūnės. Jas reikia kuo labiau glausti prie liemens. Kai valgoma tik viena ranka, antroji taip pat laikoma ant stalo. Pirštai suglausti. Manieringai atrodo atkištas mažasis pirščiukas.

Sėdint prie stalo, nekritikuojama tai, kas yra ant stalo, ir tie, kurie prie jo sėdi arba aptarnauja sėdinčius. Nestebima, kiek kas valgo. Maiste nesiknaisiojama, bet dedama į burną viskas iš eilės. Geriama ir valgoma ramiai, tyliai, be grimasų. Bet kokie garsai, skleidžiami valgytojo, anaiptol nerodo jo gero išsiauklėjimo. Išauklėtas žmogus valgo ramiai, santūriai, neaplenkdamas kitų ir nuo jų neatsilikdamas; neprisikemša pilnos burnos ir nevalgo dideliais kąsniais. Kramtoma sučiaupta burna. Pilna burna nekalbama ir nesijuokiama. Pirma, tai negražu, antra, valgis gali arba iškristi iš burnos, arba patekti į trachėją ir sukelti kosulio priepuolį.

Neišsiauklėjimą rodo ir ,,pneumatinis" dantų valymas, t. y. kai tarpudančiams nuo maisto likučių išvalyti traukiamas pro juos oras. Pas mus dabar retai naudojamasi dantų krapštuku, o kitados jis buvo nešiojamas parištas grandinėle ant kaklo, kad prireikus visada būtų po ranka. Elgesio taisyklės leidžia maisto likučius iš tarpudančių nepastebimai išrakinėti ir prie stalo. Tai daroma sučiauptomis lūpomis ir kiek galima greičiau. Kai kas tokiu atveju prisidengia burną nosine arba ranka.

Pas mus manoma, kad dantis krapštyti galima, tik esant vienam. Juk viešai nevalomos nei panagės, nei ausys. Prie žmonių vengiama daryti tai, kas gali sukelti pasibjaurėjimą. Dėl tos pačios priežasties nereikia valgio lėkštėje išterlioti, suteikti jam nepatrauklią išvaizdą, pavyzdžiui, maigyti padaže bulves, daržoves ir t. t. Negražiai atrodo lėkštėje išdrabstyti nevalgomi maisto likučiai— ašakos, kaulai ir kt. Be to, jie trukdo valgyti. Jei valgant į burną patenka kremzlė, kauliukas, žvirgždas ir t. t., juos reikia atsargiai lūpomis išstumti ant šakutės ar šaukšto, pakelto prie burnos, ir taip padėti ant lėkštės krašto, kad nenuslystų nei ant staltiesės, nei atgal į maistą. Valgant reikia stengtis kuo mažiau sutepti lėkštę.

Ką daryti su tais maisto likučiais, kurių jau nepajėgiame suvalgyti? Taip neatsitiks, jei kiekvienas maisto į savo lėkštę dėsis saikingai. Bet kartais sėdama prie stalo, kur porcijos jau paruoštos (sriubos, saldžiojo patiekalo). Valgyklose ir restoranuose tai įprastas reiškinys. Ar galima palikti lėkštėje maisto? Taisyklės numato, kad po valgymo lėkštė turi būti tuščia. Šį reikalavimą visų pirma padiktavo takto jausmas. Pirma, kad nesusidarytų įspūdis, jog valgis buvo neskanus; antra, gausūs likučiai trukdo indų nuėmimą ir plovimą; trečia, tai maisto eikvojimas. Taigi, kai svečiuose matote, jog siūlomos porcijos nesuvalgysite, prašykite mažesnės. Kai tokios galimybės nėra, reikia visų pirma atsižvelgti į savo sveikatos būklę. Valgyti reikia pagal poreikį, ne daugiau.

Servetėlė imama iš lėkštės, kai pradedami nešioti valgiai. Sulenkta dvigubai ji dedama ant kelių, o ne kišama už apykaklės, kaip kažkada buvo daroma. Pagal naują paprotį vyrai gali ją pasidėti per delno plotį aukščiau diržo po švarko skvernais, kad apsaugotų nuo atsitiktinių lašų kaklaraištį. Indai ir įrankiai servetėle nešluostomi. Tai įžeistų šeimininkę — atrodytų, tarsi abejojama jos valyvumu. Mūsų laikais niekam nekyla mintis į staltiesės kraštą šluostyti rankas, šaukštus ar burną. Netgi sniego baltumo servetėle retai šluostoma burna. Paprastai ji tik prispaudžiama prie burnos. Taip daroma prieš imant taurę, kad ant stiklo neliktų riebaluotų lūpų pėdsako. Kai būtina, burna nusišluostoma ir po valgymo. Pavalgius servetėlė dedama ant stalo kairėje lėkštės pusėje. Ji neglamžoma ir nelankstoma pagal išlygintas klostes. Popierinė servetėlė lengvai sulamdoma ir dedama į lėkštę, iš kurios buvo valgyta. Kavinėje, valgykloje ar restorane popierine servetėle paprastai nusišluostomi tik pirštai, nes negalima būti tikram, kad anksčiau jos niekas nelietė. Šiaip ar taip šluostytis burną nosine būtų higieniškiau.

Šaukštas laikomas tarp nykščio ir smiliaus, jo kotas lengvai remiasi į didįjį pirštą. Prie burnos šaukštas nešamas truputį įkypai (ne šonu) ir per daug neapžiojamas. Sriubos semiama šaukštu tiek, kad būtų galima pakelti prie burnos, nė lašo neišliejus.

Šakutė ir peilis. Šakutė laikoma kaire, o peilis dešine ranka. Kai valgoma vien šakute, ji laikoma dešine ranka. Peilio ir šakutės kotai delnuose. Smiliaus galiuku galima remtis į peilio koto ir ašmenų sandūrą, bet ne žemiau. Taip pat laikoma šakutė, iškiluma į viršų.

Peilis ir šakutė virš lėkštės laikoma nedideliu kampu. Peiliu pjaustoma ir pagelbstima paimti valgio šakute, pavyzdžiui, padažo ar daržovių. Jeigu patiekalas valgomas peiliu su šakute, abu įrankiai laikomi rankose visą laiką, net ir tuo momentu, kai maistas imamas vien šakute. Karštas patiekalas lėkštėje iš karto nesupjaustomas smulkiais gabalėliais ir po to nevalgomas viena šakute, laikant ją dešinėje rankoje, kaip kad kartais mėgstama daryti. Valgant minkštą patiekalą, šakutė gali būti atversta (kaip šaukštas) — taip lengviau imti maistą. Peilis niekada nekišamas į burną. Peiliu ir šakute naudojamasi laisvai, lengvai, be jokių pastangų. Kai maistą kramtote ir peilis su šakute neturi darbo, jų galiukai laikomi lėkštėje. Pri-reikus valgant peilį ir šakutę padėti, jie lėkštėje sukryžiuojami. Peilio kotas atkreiptas į dešinę, šakutės — į kairę.

Pavalgius peilis ir šakutė (atversta smaigaliais į viršų) dedami lėkštėje lygiagrečiai, kotais į dešinę. Tai rodo, kad jūs baigėte valgyti.

Nesėkmės prie stalo. Gali atsitikti, kad kuris nors svečias prie stalo pasielgs nerangiai — numes peilį, šakutę, sudaužys taurę ir t. t. Restorane nukritęs įrankis pakeičiamas, namuose iš svečio jį paima šeimininkė ir nuneša nuvalyti.

Ant staltiesės nukritusį valgio gabalėlį kuo stropiau paimkite švaraus peilio galeliu, padėkite į savo lėkštę ir suvalgykite. Valgykloje ar restorane tokiu atveju apsiribojama nukritusio gabalėlio padėjimu ant lėkštės krašto.

Gali atsitikti, kad svečias apvers stiklinę, aplies raudonu vynu staltiesę, save ar kaimyną. Suprantama, jaučiasi tada jis labai nekaip, bet vis dėlto nereikia ilgai aiškinti, kodėl ir kaip tai įvyko.

Kaltininkas atsiprašo šeimininkę ir savo kaimynus. Teikti daug dėmesio tam, kas įvyko, nereikia. Vėliau, žinoma, svečias turi rasti tinkamą momentą ir pareikšti šeimininkei apgailestavimą bei atsiprašyti.

Kartais ir valgių gamintojas pasijunta nejaukiai — maiste pastebimas plaukas, vikšras iš žiedinių kopūstų ir t. t. Kad ir kaip nemalonu būtų, nereikia atkreipti į tai kitų dėmesio. Jei esate valgykloje, restorane, nepastebimai paprašykite padavėją pakeisti porciją.

Svečiuose apsiribojama tuo, kad svetimkūnis nepastebimai padedamas ant lėkštės krašto ir valgoma toliau. Jeigu valgyti negalite, nevalgykite. Dėmesinga šeimininkė, žinoma, pastebės tai ir pasirūpins, kad jūs gautumėte kitą porciją.

Pokalbis prie stalo. Maistas virškinamas geriau, kai valgoma ramia ir gera nuotaika. Kiekvienoje šeimoje būna rūpesčių ir sielvartų, bet kalbėti apie juos prie stalo nereikia. Pareikšti sūnui ar dukteriai pastabą dėl nepatenkinamo pažymio — daug geriau kitu metu. Prie stalo stengiamasi kalbėti apie tai, kas žadintų, o ne gadintų apetitą. Reikia leisti kalbėti ir jauniausiems šeimos nariams, tik, žinoma, neperžengiant kuklumo ribų ir skaitantis su vyresniaisiais. Šitaip jie mokosi bendrauti. Skaityti laikraštį ar knygą valgant — neleistina ir nesveika.

Prie šventinio stalo pirmenybė teiktina lengvam ir šmaikščiam pokalbiui, bet jis turi taip vykti, kad netruk¬dytų valgyti. Gyvesniam pokalbiui gali būti panaudotos pertraukos tarp patiekalų. Netinka prie šventinio stalo svarstyti sudėtingų problemų arba ginčytis. Tai gali ga¬dinti kitiems nuotaiką ir apetitą.

Nei šeimininkai, nei svečiai nekalba apie valgių ar gėrimų kainą.

Prie stalo kalbamasi ne tik su savo partneriu, bet ir su artimesniais kaimynais. Tačiau kalbėti vien tik su jais, nekreipiant dėmesio į partnerį,— negražu. Jei reikia ką nors pasakyti, kai kaimynas valgo, kalbamasi už jo nugaros.

Užstalės kalbos. Iškilminguose susitikimuose sakomos atitinkamos užstalės kalbos. Patogiausias laikas kalbai — pertrauka tarp patiekalų, kada niekas nevalgo, maistas neaušta ir susirinkusieji visą dėmesį gali sutelkti į kalbėtoją. Nereikia pradėti kalbos, kai į stalą nešami patiekalai ar kai visi valgo. Gerai apgalvota, sąmojinga ir trumpa kalba visada draugiją pralinksmina. Būtina sąlyga — kalba turi būti trumpa ir aiški. Kalbėtojas atsistoja, negarsiai paskambina į savo taurę, kad atkreiptų dėmesį, ir pradeda kalbėti. Visi nustoja valgę ir klausosi. Užstalės kalba paprastai baigiama tostu arba iškilmingo įvykio garbei.

Duosime konkretų pavyzdį. Prie jungtuvių stalo kalba labiausiai gerbiamas svečias. Baigęs kalbėti, jis siūlo tostą į jaunųjų sveikatą. Kalbėtojas susidaužia su jaunaisiais, paskui su jų motinomis ir tėvais. Kiti svečiai seka jo pavyzdžiu.

Tolesni tostai sakomi per kitas valgymo pertraukėles. Vestuvėse po jaunųjų sveikinimo kalba nuotakos ir jaunikio tėvas. Vėliau šneka kiti. Jaunasis kalba nuotakos ir savo vardu. Padėkos kalba gali būti visiškai trumpa, svarbiausia joje — nuoširdumas. Nereikia piktnaudžiauti kalbomis. Jos neturi būti nei pernelyg dažnos, nei per ilgai užtrukti.

Pokylio muzika. Kai iškilminga vakarienė rengiama restorane ar oficialiose priėmimų patalpose, ten paprastai būna orkestras. Gera muzika kelia nuotaiką. Tokioms progoms parenkami lengvi dalykai, atitinkantys užstalės nusiteikimą. Grojama protarpiais, daugiausia valgant, nes pauzių metu sakomi tostai, gyvai kalbamasi.

Bendra daina prie restorano staliuko prieštarauja elgesio taisyklėms.

Ir namuose prie stalo reikia dainuoti negarsiai, sutartinai ir gražiai, kad nebūtų trukdoma kaimynams. Sveikinimo dainos jaunavedžiams, jubiliatui, naujagimiui per vakarą dainuojamos vieną kartą.

Iškilmingos vakarienės pabaiga. Kur yra vietos, prie stalo ilgai neužsisėdima, pavalgius tuoj ir kylama. Pirmoji atsistoja šeimininkė (žinoma, jei visi jau pavalgė), tuo leisdama kilti visiems.

Vyrai, jei tai įmanoma, nusilenkia šeimininkei, abiem savo kaimynėms bei sėdinčiam priešais. Moterys atsako galvos linktelėjimu. Kylant nuo stalo, nepaliekama atitrauktų kėdžių, jos vėl pristumiamos prie stalo. Vyras padeda atsistoti savo kaimynei. Jis atsistoja anksčiau ir atitraukia jos kėdę. Kaimynei pakilus, kėdę pristumia prie stalo. Keliantis nuo stalo, nereikia paskubomis valgyti maisto likučių ir tuštinti taurių ar stiklinių. Eidami nuo stalo, vyrai lydi moteris.