Kas ir kaip valgoma

Aušindami sriubą, nepūskite į lėkštę, puodelį ar šaukštą, o paprasčiausiai palaukite, palengva maišydami šaukštu, kol atvės. Kai mėsa sriubai paduodama atskirame inde, reikia paimti gabaliuką, supjaustyti peiliu ir šakute ir tik tada įsipilti sriubos. Jeigu dubenyje kartu su sriuba yra didelių mėsos ar dešros gabalų, pirmiausia į savo lėkštę dedamasi jų, supjaustoma gabalėliais ir paskui pilamasi sriubos. Valgykloje kartais paduodama lėkštė sriubos su joje esančiu dideliu mėsos gabalu. Jis šakute ir peiliu supjaustomas tiesiog sriuboje. Makaronai, daržovės ir t. t., valgant sriubą, po truputį smulkinami šaukštu. Tai daroma tyliai ir atsargiai. Gerai išvirtoje sriuboje neturi būti tokių gabalų, kurių negalima iš karto įsidėti į burną. Tirščiai valgomi kartu su skysčiu. Pilantis sriubos papildomai, šaukštas paliekamas lėkštėje. Sultinys ir pertrinta sriuba dažniausiai patiekiama puodelyje; valgoma desertiniu šaukštu, puodelį kaire ranka prilaikant už ąselės. Iš puodelio geriami tik likučiai. Norint viską iš lėkštės suvalgyti, ji kairiąja ranka paverčiama nuo savęs, t. y. į stalo vidurį.

Karštasis patiekalas valgomas peiliu ir šakute. Išimtį sudaro minkšti ir supjaustyti mėsos patiekalai. Minkšti mėsos patiekalai (kotletai, ruletas ir t. t.) smulkinami tik šakute. Valgant tokius patiekalus arba gabaliukais supjaustytą mėsą (guliašą, befstrogeną), šakutė laikoma dešinėje rankoje. Didelis mėsos gabalas iš karto nesmulkinamas, nes taip greičiau atauštų. Atsipjaunama po gabalėlį. Mėsa nuo kaulo atskiriama, prilaikant šakute, o kaulas pastumiamas į lėkštės kraštą.

Karšti paukštienos patiekalai valgomi, kaip ir kitokia mėsa. Tik mažų paukščių (viščiukų, slankų ir t.t.) kauliukus leidžiama laikyti ranka. Jau XIX a. buvo rašoma: „Stenkis, kiek galima, neimti valgio ranka". Dabar juo labiau manoma, kad ir smulkiausią paukštį geriau tinka valgyti peiliu ir šakute. Kad apvalus kaulas nenuslystų iš lėkštės ant stalo, verčiau ant jo palikti truputį mėsos. Mėsa valgoma kartu su garnyru: ant šakute pasmeigto mėsos gabaliuko užsidedama truputį daržovių ir padažo.

Žuvis paprastai nevalgoma peiliu, bet ir čia neapsieinama be išimčių. Pavyzdžiui, kietą ungurio odą, kaip ir silkę, galima perpjauti tik peiliu. Apskritai žuvies patiekalams yra specialus peilis ir šakutė. Kai jų neturima, naudojamasi dviem šakutėmis. Kairėje rankoje laikoma šakute valgoma, dešinėje — pagelbstima narstyti žuvį. Kai ant stalo padėta tik viena šakutė, ji laikoma dešine ranka, o žuvis prilaikoma kairėje turima duonos plutele. Nuo rūkytos žuvies pirmiausia nulupama oda, po to mėsa atskiriama nuo kaulų. Suvalgius viršutinę dalį, žuvis apverčiama ant kito šono. Žuvis, kaip ir mėsa, smulkinama mažais gabalėliais. Stenkitės kitų akivaizdoje neišiminėti iš burnos žuvies kaulų. Specialus peilis (arba antra šakutė) žuviai naudojama todėl, kad su paprastu peiliu galima netyčia perpjauti gležnus žuvies kauliukus ir kartu su mėsa įsidėti juos į burną.

Bulvės ir daržovės, kaip ir kitoks minkštas maistas, nepjaustomos peiliu, bet smulkinamos kaire ranka laikoma šakute, peiliu tik prilaikoma. Peiliu įpjaunama paskrudusių bulvių luobelė, nes šakutei ji per kieta. Nelupta šutinta bulvė pasmeigiama šakute ir nuvaloma dešinėje rankoje laikomu peiliu. Tam naudojamasi specialiai padėta nedidele lėkštele. Nuvalyta bulvė dedama į savo lėkštelę ir smulkinama. Neluptos bulvės paprastai svečiams nepatiekiamos.

Padažas yra skirtas mėsai, ant bulvių ir daržovių jis nepilamas, nes apipiltos jos nepatraukliai atrodo. Reikia stengtis padažą valgyti su kitu maistu, kad lėkštėje jo neliktų. Negražu padažo likučius stengtis išdažyti duonos gabalėliais.

Salotos, patiektos mažose lėkštelėse kaip karštojo patiekalo priedas, valgomos tiesiog iš jų, į savo lėkštę neperdedamos. Likęs skystis paliekamas, šaukštu neišvalgomas. Daržovių salotos nepjaustomos, jos turi būti susmulkintos virtuvėje. Iš didelio dubens salotų į savo lėkštę įsidedama specialiu šaukštu ir šakute. Nepjaustyti ridikėliai ir salierai imami ranka ir, padažius savo lėkštėje į druską, atsikandama. Likęs gabalėlis dedamas ant lėkštės krašto ar į specialiai tam skirtą indelį.

Salotos, pagamintos iš silkės, bulvių, pomidorų, krabų ir t. t., ant duonos nededamos, bet valgomos iš savo lėkštės dešine ranka laikoma šakute. Kairėje galima turėti duonos gabalėlį ir juo prilaikyti imamas salotas.

Duona (juoda ir balta) iš bendros lėkštės visada imama ranka (ne šakute), stengiantis nepaliesti kitų riekučių. Padėta savo lėkštėje riekelė laužoma po gabalėlį.

Dideli, sluoksniuoti bei karšti sumuštiniai valgomi peiliu ir šakute. Darant sumuštinį, į savo lėkštę įsidedama sviesto, po to jis užtepamas ant baltos ar juodos duonos riekelės, kuri dviem pirštais prilaikoma lėkštėje. Duona nelaikoma ant delno, nes tai nehigieniška. Dešros, mėsos ir t. t. griežinėliai ant sumuštinio dedami šakute. Sumuštinių ir paskrudintos duonos atsipjaunama po gabalėlį.

Kai duona valgoma su medumi, uogiene ar marmeladu, jos riekelė supjaustoma juostelėmis, į lėkštelę įsidedama medaus, marmelado ar uogienės, užsitepama ant juostelės ir atsikandama. Tepant duona lėkštėje prilaikoma kairės rankos pirštais.

Pyragas su įdaru valgomas peiliu ir šakute, pyragėliai — laikomi pirštais. Jei pyragėliai labai riebūs, juos taip pat galima valgyti peiliu ir šakute.

Kai sviestas patiektas dideliu gabalu, jo atsipjaunama specialiu peiliu (sviesto rutulėlį ar roželę galima paimti ir savo peiliu). Sviesto gabalėlis dedamas duoninės ar desertinės lėkštelės dešinėje pusėje, iš ten imamas ir tepamas ant duonos.

Garstyčios ir druska imama specialiais šaukšteliais ir toliau elgiamasi, kaip su sviestu. Garstyčios dedamos ne ant lėkštės krašto, bet ant jos dugno dešinėje pusėje.

Minkštai virtas kiaušinis paduodamas specialiame indelyje. Kiaušinio lukštas šaukšteliu truputį pramušamas ir pirštais nulupamas viršus (lukštai dedami į padėklinę indelio lėkštutę). Po to atsargiai, kad nepasilietų trynys, šaukšteliu praimamas. Kietai virtas kiaušinis nulupamas visas, išilgai perpjaunamas pusiau ir po gabalėlį valgomas šakute.

Kiaušinienė ir omletas su kumpiu valgoma šakute. Ji laikoma dešine ranka. Prireikus pagelbstima kairėje rankoje turimu duonos gabalėliu. Neplakta kiaušinienė valgoma šaukšteliu. Neplaktą kiaušinienę su dideliais kumpio gabalais, žinoma, reikia pjaustyti, todėl ji valgoma peiliu ir šakute.

Virti ryžiai valgomi tik šakute, o ryžių košė, kaip ir visos košės,— šaukšteliu.

Makaronai paprastai susmulkinami prieš patiekalo gaminimą. Kai jie dar per ilgi, reikia smulkinti šakute. Valgoma šakute, peiliu tik pagelbstima imant.

Koldūnai, kad neištekėtų sultys, į burną nešami sveiki. Kai jie per dideli, smulkinami šakute.

Sūris imamas specialia šakute ir dedamas į savo lėkštę ant dugno (ne ant krašto). Į popierių suvyniotas sūris ant stalo nededamas. Kai taip padaroma, popierius nuimamas prie sūrio padėtu peiliu ir šakute. Po to sūris dedamas ant duonos riekelės, lydytas — tepamas peiliu.

Dešra ir kumpis į stalą paduodami supjaustyti griežinėliais, odelė prieš tai nulupama. Griežinėliai į savo lėkštę dedami atskira šakute. Kai dešra ar kumpis nenulupti, odelė peiliu pašalinama savo lėkštėje, prilaikant griežinėlį šakute (ne rankomis).

Kai patiekta karšta dešra, visa odelė iš karto nelupama. Tai daroma po truputį, nulupamas atskirai kiekvienas atpjautas gabalėlis. Taip dešra ilgiau išlieka karšta. Plonos dešrelės (pieniškos, naujametinės, medžioklinės ir kt.) visai nelupamos.

Kepeninė dešra nulupta negražiai atrodo, todėl jos odelė lupama laipsniškai. Tuo tikslu dešros gabalėlis šakute prispaudžiamas prie lėkštės, odelė perpjaunama ir pašalinama peiliu.

Paštetas paprastai valgomas šakute, bet galima ir arbatiniu šaukšteliu.

Ikrai. Skirtingai nuo kitų konservų, juoduosius ikrus galima paduoti į stalą fabriko dėžutėje (kai ji nedidelė). Ikrų į savo lėkštę nesidedama, bet iš karto tepamasi ant batono riekutės. Suprantama, iš dėžutės jie neimami savo įrankiu. Užteptus ant riekutės ikrus (tiek juodus, tiek raudonus) galima sudrėkinti citrinos sultimis. Sumuštinis valgomas, laikant rankoje. Paskrudintas batonas su ikrais valgomas šakute ir peiliu.

Vėžiai iš bendro indo, kuriame patiekti, išgriebiami šaukštu arba tiesiog pirštais ir dedami į savo lėkštę. Jie paprastai valgomi rankomis. Kaire ranka vėžys imamas už priekinės dalies, dešine — už užpakalinės ir narstomas. Mėsa nuo kiauto atskiriama peiliu. Kaklelio, žnyplių ir kojelių mėsa iščiulpiama. Valgyti tinka tik balta mėsa. Žalzganos ir minkštos vėžio dalys nevalgomos. Netinkamos valgyti dalys kraunamos ne į savo lėkštę, bet į tam skirtą indą. Baigus valgyti, pirštai nusiplaunami specialiai paduotame dubenėlyje su vandeniu. Prie šventinio stalo vėžiai valgomi specialiu peiliu ir šakute. Šiais įrankiais jie lengvai išmėsinėjami. Vėžys dedamas lėkštėn nugara į viršų. Šakutė įbedama tarp kaklelio ir nugarėlės; nugarėlė peiliu perpjaunama išilgai. Mėsa išimama šakute, stengiantis nesuardyti gabalėlio. Peilio ašmenyse yra išpjova, kuria išlaužiamos žnyplės, kojytės. Žnyplės perpjaunamos išilgai ir išimama mėsa. Šias operacijas reikia atlikti labai atsargiai, kad neužtrykštų ant staltiesės sulčių, nes lieka dėmės.

Vėžius galima paduoti ir su nuoviru. Jis geriamas iš puodelių arba valgomas, pasidažant duoną.

Kompotas paprastai paduodamas specialiame dubenėlyje, taurėje ar stiklinėje. Kai saldžiajam patiekalui šaukštelis iš anksto nepadėtas, jis atnešamas kartu su kompotu padėklinėje lėkštelėje. Vaisių kauliukai atgal į kompotą nemetami. Jie išstumiami pro sučiauptas lūpas į šaukštelį ir padedami į padėklinę lėkštutę arba ant specialaus padėklėlio. Indelį arba stiklinę su kompotu valgant galima prilaikyti kaire ranka. Indas su kompotu nepaverčiamas, kaip sriubos lėkštė.

Tortai, pyragai ir riestainiai nešami į stalą jau supjaustyti. Į savo lėkštę jų dedamasi mentele, žnyplėmis ar didele šakute. Pyragaičiai valgomi specialia šakute arba šaukšteliu. Kietus, gurius pyragaičius galima laikyti ranka. Pyragaičiai, esantys popierinėje skrotelėje, į lėkštę dedami su ja ir iš jos valgomi. Riestainio gabalai, maži riestainiai, trapūs pyragėliai ir kiti kepiniai, kurie kandami gali sutrupėti, laužomi po mažą gabalėlį ranka. Bandelės su kremo ar uogienės įdaru, kavos bandelės ir pan. valgant laikomos rankoje.

Sausainių atsilaužiama po gabalėlį ir valgoma. Labai riebūs tešlainiai, netgi jei jie maži, valgomi pyragaičiams skirta šakute.

Saldainiai imami pirštais. Prie šventinio stalo saldainis pirma dedamas į savo lėkštę (ne tiesiai į burną). Čia išvyniojamas ir paskui imamas burnon.

Marmeladas, uogienė ar medus imamas prie jų esančiu šaukštu ir dedamas į savo lėkštę ar specialią lėkštelę. Po to savo peiliu tepama ant duonos arba savo šaukšteliu dedamasi į arbatą.

Gabalinis cukrus imamas žnyplėmis arba tiesiog pirštais, neliečiant kitų gabalėlių.

Vaisius, prieš duodant į stalą, reikia kruopščiai nuplauti. Ant šventinio stalo vaisiai patiekiami su specialiais įrankiais ir popierinėmis servetėlėmis, nes ant medžiaginių servetėlių nuo jų lieka dėmės. Kai specialaus peilio ir šakutės nėra, galima naudoti nerūdijantį desertinį peilį ir šakutę. Vaisius reikia sudėti į vazą ar lėkštę taip, kad jie gražiai atrodytų.

Citrinos paduodamos kaip valgių ir gėrimų prieskonis. Citrinos griežinėlis į arbatos stiklinę dedamas šaukšteliu, išspaudžiamos sultys, o liekanos išgriebiamos ir padedamos ant padėklinės lėkštelės krašto. Jei citrina patiekta skiltelėmis, sultys išspaudžiamos laikant virš stiklinės dešinės rankos smiliumi ir nykščiu. Kai citrinos griežinėlis paduotas su kokiu nors patiekalu (pavyzdžiui, žuvimi, pjausniu ir kt.), sultys išspaudžiamos šakutės iškiluma.

Valgant citriną su cukrumi, griežinėlis dešinės rankos smiliumi ir nykščiu sulenkiamas per vidurį (liečiama tik žievelė), paskui padažomas į savo lėkštelėje esantį cukrų ir minkštimas suvalgomas; žievelė dedama ant lėkštės krašto.

Obuolys ir kriaušė, laikant virš lėkštės, supjaustoma išilgai į keturias ar aštuonias dalis. Paskui nulupama luobelė ir išpjaunamas sėklalizdis. Šios skiltelės daugiau nepjaustomos, kandama po gabalėlį.

Slyvos (didelės) suspaudžiamos pirštais, kad perskiltų pusiau, ir išimamas kauliukas. Smulki slyva suspaudžiama iš galų; kauliukas iš pusiau perplyšusios išimamas peilio galu.

Persikai ir abrikosai. Didelis persikas imamas kaire ranka, įpjaunamas aplink iki kauliuko ir perlaužiamas. Kauliukas pašalinamas peiliu. Valgant po truputį pjaustomas. Abrikosas daug mažesnis už persiką, todėl į gabaliukus nepjaustomas, į burną dedamos puselės.

Apelsinas imamas kaire ranka ir išilgai iki minkštimo įpjaunama jo žievelė, padalijant į 6—8 skilteles. Žievės juostelės taip atplėšiamos, kad sudarytų žvaigždę. Peiliu pašalinamas baltas minkštimas, paskui padalijama (peiliu) į skilteles. Apelsiną siūlyti galima tik tada, kai skiltelės nesužalotos.

Mandarino žievelė lengvai nulupama be peilio.

Bananas imamas kaire ranka už apačios, ir viršus taip įpjaunamas, kad būtų patogu nulupti žievę. Kadangi ilgas bananas be žievės gali lūžti, iš pradžių nulupamas tik iki pusės. Bananas valgomas, laikant rankoje. Anglijoje nuvalytas bananas valgomas iš lėkštės šakute. Banano, kaip ir kitų vaisių, žievė dedama į lėkštę.

Vynuogės. Vynuogės nuo kekės skinamos pirštais. Į burną dedama po vieną uogą. Sėklos ir kieta luobelė atsargiai, prisidengiant ranka, išstumiamos į lėkštę.

Vyšnios ir kiti vaisiai bei uogos, turinčios mažus kauliukus, valgomos, kaip ir vynuogės. Beje, vyšnios puošia stalą, kai paduodamos su koteliais ir pavieniais lapeliais.

Arbūzai ir melionai paduodami skiltimis su žieve. Stora skiltis į lėkštelę dedama žieve į apačią, plona skiltelė — plokštuma. Kas mėgsta, gali pabarstyti cukrumi. Vaisių peiliu ir šakute (ar šaukšteliu) valgomas minkštimas iki kieto krašto.

Ananasas valomas ir pjaustomas griežinėliais jau prie stalo, kad kambaryje pasklistų jo aromatas. Supjaustytas plonais griežinėliais siunčiamas stiklinėje lėkštėje per rankas ratu. Į savo lėkštę imamas specialia šakute. Norint galima pabarstyti cukrumi. Valgoma vaisių peiliu ir šakute arba šaukšteliu.

Uogos paprastai paduodamos jau atskiromis porcijomis lėkštelėse, nes kitaip jos labai susitrina (ypač braškės ir avietės). Pabarstomos cukrumi ir valgomos arbatiniu šaukšteliu. Iškilmingesnėmis progomis jos patiekiamos su plakta grietinėle. Mėlynėmis svečiai paprastai nevaišinami, nes jos nudažo burną. Kai išimties atveju šitai daroma, kiekvienam svečiui duodamas ir griežinėlis citrinos, kuri nublukina mėlynių spalvą. Griežinėlis lengvai prispaudžiamas prie lūpų, burna juo netrinama.

Riešutai niekada netraiškomi dantimis. Tam yra specialios žnyplės. Branduolys išimamas iš kevalo pirštais ir dedamas į burną.

Kai norima su kuo nors pasidalyti kokiu vaisiumi, jis perpjaunamas pusiau ir siūloma didesnioji bei geresnioji pusė. Sau pasilaikoma puselė su koteliu, sėklalizdžiu ar kauliuku.

Po vaisių valgymo rankos nusišluostomos popierine servetėle, kuri aplamdyta padedama į lėkštelę.

,,Laisvesnėmis" aplinkybėmis, kai nėra specialių įrankių, vaisiai ir uogos valgoma maždaug taip, kaip anksčiau aprašyta, stengiantis negadinti apetito ir nuotaikos šalia esantiems. Tokie vaisiai, kaip obuolys, kriaušė, persikas, abrikosas ar didelė slyva, laikomi nykščiu ir smiliumi arba didžiuoju pirštu ir kandama arba iš viso vaisiaus, arba, kai pavyksta jį perlaužti rankomis, iš puselės.

Netgi būnant gamtoje, netinka toli spjaudyti vaisių ar uogų kauliukų ir sėklų. Beje, ir tokiomis sąlygomis uogas ir vaisius plauti būtina. Nuplauti reikia ne tik dulkes ir vabzdžių, ypač musių, užneštus mikrobus, bet ir chemikalus (pavyzdžiui, nuo vynuogių), kurie kenksmingi žmogaus organizmui. Saugokite savo sveikatą ir valgykite tik nuplautus vaisius!

Įvairiuose kraštuose patiekalai ne tik skirtingai serviruojami, bet ir skirtingai gaminami. Gali pasitaikyti, kad jūs pateksite į tokią vietą, kur ant stalo bus paduotas nežinomas patiekalas. Jeigu gerai nežinote, kaip jį valgyti, teisingiausia — pažiūrėti, kaip valgys kiti.