Alkos ožys

Senais laikais nebuvo mašinų, todėl linus reikėjo minti su mintuvais. Tais laikais ūkininkai linų sėdavo labai daug. Linų minti susirinkdavo viso kaimo mergės ir vaikiai. Ir pas vieną ūkininką mindavo po visą savaitę. Pas tą ūkininką pabaigdavo, išsikeldavo pas kitą. Ir taip eidavo per visą kaimą.

Ir priėjo talkai susirinkti į pamiškę pas vieną ūkininką. Ir buvęs toks labai pramislus vaikis. Jis pradėjęs sakyti:

- Žinot ką! Jau visiems įkyrėjo linus minti. Aš iš miško pridūduosiu velnią. Padės mums išminti linus.

Talkininkams sumanymas patiko. Ir pradėjo sakyti:

- Būtų labai gerai, juk velnias yra mitrus, padėtų mums greitai linus išminti.

Vaikis suradęs seną ratų stebulę, pasidėjęs ant tvoros, pasukęs ją į mišką ir pradėjęs pūsti. Laiką gavęs, išbėgs ir supūs į stebulę. Ir taip pūtęs per visą naktį. Bet nieko neprišaukęs. Kiti darbininkai juokėsi, sakydami:

- Matyt, tavęs velnias neklauso.

Antrą vakarą susirinkę. Vaikis vis dar nesiliovęs pūsti. Antrame miško gale tokiu pat balsu pradėjo atsiliepti.

Trečią vakarą pradėjo atsiliepti arčiau. O ketvirtą vakarą dūduodamas parėjęs netoli Alkos kalno. Šeimininkas pradėjęs sakyti:

- Nustok tu dūdavęs! Matai, kad velnias čia pat. Kai velnias pareis, ką tu jam pasakysi?

Vaikis ir pats pradėjęs bijoti - nustojo dūdavęs. Bet miške vis dar dūdavo.

Baigusi pas tą ūkininką linus minti, talka išsikėlusi pas kitą. O miške dūduoti vis nesiliovė. Ir taip vis dūdavo kelis mėnesius. Paskui velnias perėjęs į Alkos kalną. Čia ir pradėjęs kriokti ožiu. Ir šiandien jis tebėra vadinamas Alkos ožiu.