Angies dovana

Vieną dieną žmogus, per girią eidamas, iš tolo pamatė ugnį degančią ir išgirdo lyg ką šnypščiant. O priėjęs arčiau tarp ugnies rado į žiedą susirangusią angį. Aplink liepsnos žiburiavo, nebuvo per kur išbėgt. Žmogui bežiūrint, angis prakalbo vaitodama:

- Gelbėk mane iš liepsnos: aš tau pasigerinsiu. Duosiu tau labai naudingą ir reikalingą dovaną, tik išnešk mane ant savo pečių iš ugnies.

Paklusęs žmogus šoko per liepsnas į vidurį ir, paėmęs žaltį savo rankom, laimingai išnešė iš visų vargų. Tik išnešus, žaltys krimst ir įkando žmogų. Tas išsigandęs ir supykęs klausia:

- Ar tai tavo dovana už pagalbą? Už tai, kad tave išnešiau, dabar mane įgeli, ir aš turėsiu dėl tavo nuodų mirt! Kad būč žinojęs, būčiau palikęs tave ugny betekšant, būtai galėjus sudegt!

- Nebijok! Nemirsi, - atsiliepė žaltys. - Tai juk yra mano geroji dovana.

- Šauni dovana, tu nelemtasis apgavike! - rūstavo žmogus, piktumo pilnas. - Geriau būčiau tavęs nematęs!

- Nesibijok! Žinok, kad nuo dabar jokie nuodai šiam pasauly tau nepakenks! Jei šuo apries pasiutęs, nebus bėdos! Jei nenaudėlis apšers smarkiausiais nuodais - nemirsi! Ar tai negera dovana, kurią tau daviau? Didesnės neturiu.

Tai pasakiusi, angis pradingo, žmogus nematė, nei kur, nei kaip. Bet žadėtoji dovana iš tikrųjų jam liko.