Apgauta ragana

Dvare gyveno mano senelė. Ir toj pačioj priemenėj priešais gyveno ragana Mieželaitienė. Sako, būdavo, žiūrėk, nueini pasimelžt karvę - tuščias tešmuo - išmelžta. Bet kas išmelžė? Mes jaučiam, kad čia Mieželaitienės darbas. Kiti keturi irgi per tą priemenę vaikščiojo. Ir jiems panašiai: nueina melžt - ir nėra pieno. Iš keturių gyventojų vis vieno tą dieną išmelžta karvė. Dabar pradeda ją sekt, kas čia darosi? Nugi vieną kartą žiūri - pasikabinusi palei duris, mazgotę melžia - ir bėga pienas!

O jau vienam iš keturių gyventojų nėra pieno! Na, tu šėtone! Kas čia dabar bus?

Dabar Joninės. Atėjo Joninės, o mes jau žinom, kad Joninių naktį ji išlekia į Kijevą - ten, kur visos raganos susirenka. Aš taip nueinu į josios trobą, dar kitąsyk spynų nebuvo, duris atsidarau, ugi žiūriu - ratelis be rato ir šluota aukštyn kojom pastatyta. Aš tą šluotą paimu ir pastatau taip, kaip ji turi būti pastatyta. Ir dabar laukiu, pažiūrėsiu, kaip ji parlėks.

Pats Joninių nakties vidus, pati glūduma, gaidžiai pradėjo giedoti. Giedra, rodos, buvo naktis, tyla, tik staiga pakilo toks vėjas, ūžimas, ir tiktai pirrr pirrr pirrr ta moteris. O ji turėjo pataikyt į kaminą su tuo rateliu. Tai jai, vaikeli, tas ratelis nuo stogo nusirito, o ji pati galvotrūkčiais nuo stogo žemyn, dribo kaip maišas ant žemės.

Tai kokias dvi savaites išgulėjo patale.

Nuo to sykio nereikėjo jai per mazgotę melžt.

Mat raganos išlėkdamos šluotą pastato aukštyn kojom, kad galėtų lygiai į tą pačią vietą grįžt. Ji per kaminą kaip išlėkė, taip turėjo ir sugrįžt, o kadangi šluota pastatyta kitaip, tai ir nepataikė.