Apgautos laumės

Kitą sykį gyveno ūkininkas. Jis turėjo sūnų. Užaugęs sūnus parvedė marčią. Kartą sūnus kažkur išvažiavo, o marti paliko namie. Buvo šeštadienio vakaras. Samdinė išėjo vakaroti pas kaimyną. Kuomet sutemo, pas marčią atėjo moteriškės su verpstėmis ir sako:

- Ar bus darbo?

Marti pamanė, kad paprastos moterys, ir sutiko duoti darbo. O tų moteriškių laumių būta.

Atnešė marti moteriškėm po ryšelį linų. Tos bematant suverpė ir sako:

- Atnešk daugiau.

Marti atnešė visus linus.

Linai netrukus buvo suverpti. Suverpusios sako:

- Duok daugiau darbo.

Marti atnešė pakulas. Beregint ir šios buvo suverptos. Marti nusigando, sako:

- Moterėlės, gana verpus, eikit namo.

Laumės tarė:

- Mes neisim, iki viską tau suverpsim!

Marti atnešusi paskutines pakulas, o pati, nubėgusi pas kaimynę, pasisakė, kokios viešnios pas ją atsilankė. Kaimynė sako:

- Pareik namo, užsidek graudulinę žvakę, paduok kokių nors pašukų ir sakyk: „Rytų šalyje kažkas rėkia, net laukai skamba!"

Parėjusi namo, marti padavė po kuodelį pašukų ir užsidegė graudulinę. Laumės grauduline šviesa buvo nepatenkintos ir tarė:

- Užgesink žvakę, mums ir su tuo žiburiu šviesu.

O marti sako:

- Bet ką aš girdėjau!

Laumės klausia, ką ji girdėjusi. Marti tarė:

- Rytų šalyje girdėtis vaikų riksmas.

Laumės šoko laukan paklausyti, kas ten rėkia. O marti tuo tarpu užsidarė duris. Laumės, nieko negirdėdamos, puolė atgal į trobą, bet troba buvo užrakinta. Laumės tarė:

- Na, tavo laimė, kad tokia išmintinga esi! Kad ne, tai mes būtumėm tavo plaukus suverpusios!

Pasakė ir dingo tamsoje.