Atpildas

Ėjo žmogus kažkur kelionėn. Eina jis vienu keliu, ir tas jo kelias kaip tik susibėga su kitu. Ir susitiko jis - eina koks seniokas ir neša ant pečių maišą.

- Kur eini? - klausia jį seniokas.

Jis pasakė.

- Ir aš ten einu, - sako senelis.

Vadinasi, abu eina vienon pusėn. Tai dabar senelis jį prašo panešt maišą, nes jam sunku. Tas paėmė nešti, ir eina abu kalbėdami, vienas viena kalba, kitas kita. Rodos, neilgai ėjo, ir lengva buvo nešti, ir priėjo tokią vietą, kur jiems abiem reikia skirtis. Senelis padėkojo jam už panešimą ir, imdamas pats nešti, klausia, kiek užmokėti.

- Ką čia mokėsi, - atsakė žmogus. - Aš netoli nešiau, ir lengva buvo, tai nieko ir nereikia.

- Gerai, - sako senelis. - Tu man gera padarei - ir aš tau gera padarysiu.

Atsisveikino jie ir nuėjo kas sau.

Kiek paėjęs, žmogus ir girdi, kad jį senelis šaukia.

- Ko reikia? - klausia jis, sugrįžęs pas senelį.

Senelis prašo, kad jam dar toliau paneštų maišą.

Ir už šitą žada užmokėti. Paėmė žmogus maišą nešti. Jau dabar buvo kiek sunkiau. Irgi, rodos, kad neilgai ėjo. Senelis sako:

- Dėkui, kad nešei, man dabar gana. - Davė jam už nešimą pinigų. Daug davė. - Tai, - sako, - bus tau gana namo parvažiuot ir ūkiui sutvarkyt.

Senelis taip pasakė, ir jis nematė, kur tas senelis pasidėjo. Žiūri, kur jis stovi. Vieta nepažįstama. Klausiasi žmonių. Pasirodo, labai toli, net Afrikoj. Atgal reikėjo ilgai ir laivu važiuoti, ir traukiniu. Parvažiavo namo, už tuos pinigus, kur senelis davė, nusipirko žemės, pasistatė trobesius ir gyvena.

Nežinau, ilgai ar neilgai gyveno. Dar tada kaimuose gyveno. Dažnai jis pagalvodavo, kad už maišo nešimą senelis jam gerai užmokėjo, bet kai sakė, kad dar ir gera padarys, tai kada gi?

Kartą buvo didelė perkūnija. Kai trenkė kokion trobon, kilo gaisras, ir sudegė švariai gražiai visas kaimas. Visas kaimas sudegė, o jo liko visi visi trobesiai. Nors kai artimiausias kaimynas degė, tai jo trobos stogas ant to kaimyno stogo buvo. Dabar jis suprato, kad jam senelis gera padarė už tą pirmąjį maišo nešimą.