Baltoji gyvatė

Žemaičiuose buvo tokia didelė giria, kad žmonės pro medžių tarpą negalėdavo išlįsti. Didžiausios kemsynės, pelkės, o gyvačių - devynios galybės! Būdavo, nė vienas žmogus nebus neįkastas gyvatės. Daug tuo laiku išmirė žmonių. Visi to krašto gyventojai aimanavo, nes negalėjo nuo gyvačių apsisaugoti.

Kartą susirinko visi žmonės pasitarti, kaip reikėtų tas bjaurybes išnaikinti. Vienas žmogus atsistojo ir paklausė:

- Jei toje girioje niekas nematėt baltosios gyvatės, tai aš visas jas išnaikinsiu.

Žmonės labai nudžiugo ir sakė nė vienas nematęs baltosios gyvatės. Tada tas žmogus liepęs visiems pasiimti kirvius ir eiti į Kebšgirį. Čia jis įsakė nugenėti didžiausią eglę, ją ligi pusės įpjauti, o aplink sukrauti didžiausią laužą. Žmonės viską padarė.

Kai jis įsilipo į medį, liepė sukurti laužą iš visų pusių ir patiems iš miško bėgti. Jis sušvilpė baltosios gyvatės balsu, ir iš visų pusių krūvomis bėgo gyvatės į tą laužą. Ir sudegė.

Neilgai trukus jis pamatė didelę kaip rąstą baltąją gyvatę, kuri bėgo tiesiai į laužą. Žmogelis persigando, bet buvo po laiko. Baltoji gyvatė, perbėgusi ugnį, davė su uodega į medį ir nubėgo tolyn. Medis nulūžo, o žmonių išgelbėtojas atsidūrė lauže ir sudegė.

Nuo to laiko Kebšgiryje daugiau nebuvo nė vienos gyvatės.