Blezdinga - ugnies parnešėja

Dievas, sukūręs Žemę, sumanė joje apgyvendinti paukščių. Ir sukūrė visokių paukščių. Tada gandras ir kovas buvo balti, o blezdinga neturėjo raudono pagurklio ir perskeltos uodegos.

Dievas tada sukūrė ir žmogų. Kad jam nebūtų šalta, nutarė duoti ugnies. Nei rojuj, nei danguj ugnies nebuvo. Dievas įsakė kovui parnešti ugnies iš pragaro.

Nuskrido kovas į pragarą, įlėkė į vidų, ir tuoj - prie krosnies paimti ugnies. Bet jį pastebėjo velnias, nutvėrė, ir tuoj į dervos statinę murkt, ir įmurdęs. Kovas gal būtų ir žuvęs dervos statinėj, bet spėjo iškišti snapą laukan. Šiaip taip jam pasisekė išlėkti iš statinės. Parskridęs žemėn, žiūri, kad visas pajuodavęs, tik vienas snapas baltas. Nuo to laiko ir liko kovas juodas baltu snapu.

Dabar dievas siunčia gandrą į pragarą ugnies parnešti. Jį, betykantį ugnies, prie pragaro durų pastebėjo velnias ir, nutvėręs dervuotą mentę, rėžė per kuprą. Gandras išsigandęs dūmė žemėn ir parš- veitė su juodu lopu ant nugaros.

Pagaliau dievas pasiuntė blezdingą ugnies parnešti. Ji nulėkė į pragarą, pagrobė ugnies ir lekia. Pamatė velnias, pagriebė šaudyklę, ir kad šaus į ją, bet pataikė tik į uodegą ir perskėlė.

Už tai dievas leido blezdingai po vienu stogu su žmogum gyventi ir atminimui paliko jai raudoną pagurklį.