Broliai vėjai

Senovėje buvo du broliu vėju. Iki šiai dienai juodu dar gyvi, bet tik vienas jau bepučia. Kad pučia iš rytų, tai nepučia iš vakarų arba iš kitos pusės. Atsiversdamas į kitą pusę, jis ir vardą kitonišką gauna. Pietų vėjas vadinasi Pundušas, vakarų - Terteušas, žiemių - Jovušas, o rytų - Merkeušas.

Kaip prisimena senukai, antrasis vėjų brolis jau seniai sergąs galvos skaudėjimu. Jam sukalę galvą geležiniais lankais, ir jis dabar nebepučia. Jeigu tik pūstelėtų, tai tuojau lankai trūktų, ir jis numirtų. Jis dabar, sako, pas savo vyresnįjį brolį iš malonės duonos gyvenąs. Vyresnysis brolis turėjęs tris sūnus, bet jie visi prigėrę mariose šitokiu būdu.

Vieną kartą sūnūs ir tėvas susitarę, sako, norėję išpūsti vandenį iš marių, ant kurių dugno jie manė rasią daug žuvų ir lygių pievų. Jie sustoję iš visų keturių pusių ir pūtę vandenį ilgą laiką, bet vanduo, iškildamas tiesiai į padanges, vėl atgalion nupuoląs. Jiems taip bepučiant, einąs pro šalį žmogus. Vienas sūnus pasiklaus to žmogaus, kas tai esą, kad jiems taip nesisekąs darbas. Tas žmogus pažiūrėjęs, sakąs:

- Taip, iš visų keturių pusių pūsdami, nieko nelaimėsite, bet užeikite visi iš vienos pusės ir kartu pūstelėkite, tai vanduo ūždamas išeis iš marių.

Taip vėjai ir padarė. Susirinko visi ant vieno kranto ir kaip pūstelėjo - vanduo staugdamas ir ūždamas iš marių išėjo!.. Dabar vėjai lydavo po dugną ir džiaugėsi jo gražumu. Tėvas buvęs arti krašto, nes čion netoli sergantis brolis miegojęs ant kranto, bet vaikai buvo toli nuėję ir vaikštinėję marių dugne, visokius nuostabius daiktus apžiūrinėdami. Taip jiems besitriūsiant, vienu sykiu tėvas surikęs:

- Vaikai, bėkime, vanduo grįžta - paskandins!..

Pats tėvas dar paspėjęs išbėgti ant kranto, o vaikai, kaip toli nuo kranto buvo, taip ir prigėrė visi...

Ir liko tik tuodu broliu.