Čia palšosios, čia žalosios

Vieną kartą taip atsitiko Grigaliūnui. Švento Jono naktį, anksti, dar prieš saulės tekėjimą, išginė jis karves. Išsivaro ir gano, švilpauja, dūdelę pasidaręs. Ir kiti piemenys atginė. O kitąsyk, kad jau švento Jono šventė, tai kad gins karves namo, tai puošia vainikais. Pina visi dainuodami. Kadgi žiūri - lekia, ir nežino kas. Balta marška užsisupusi, ant pagaikščio raita, basa, plaukai išleisti, apsikaltūnojus. Jie pirma išsigando, kad koks žvėris ar kas ten. Kai įlėkė karvėsna, kad pradėjo po karves lakstyt, sakydama:

- Čia palšosios! Čia žalosios! Čia margosios! Čia juodosios!

Tada jie suprato, kad čia jau buria. Tai jie bizūnais kai pradėjo kapot, botagais, lazdom! Ir nuginė, nedavė jai pabaigt to būrimo.

Nuo to laiko jos visi labai bijojo ir sergėjo, kad švento Jono dieną neprieitų nei prie namo, nei prie kiemų - niekur. Ir prie gyvulių neprileido.