Dešimt kapeikų

Vienas bernas tarnavo pas ūkininką ir sako:

- Taip aš noriu daug pinigų turėti! Ir, - sako, - kad aš kur lengvą darbą gaučiau. Kaip reikia nusaugot, kad man pinigas pinigą neštų?

Vienas seniukas ir pasijuokė jam, sako:

- Žinai ką, tu dešimt kapeikų sidabrinių (caro laikais buvo dešimt kapeikų sidabrinės), - sako, - įdėk į blezdingos lizdą, kai vaikus išveda. Ir lai išbūnie, kol tiktai parskris kitą metą ir tame lizde išves vaikus. Tada ir pasiimk. Ir, - sako, - įsižymėk jį kiek. Ir kai ką nors pirksi, įmesk tą savo dešimt kapeikų į pardavėjos stalčių - ir kiek ten bus dešmtkapeikių, tie visi atsiras tavo kišenėje.

Jis taip ir padarė. Ir jam parvesdavo tų dešimt- kapeikių.

Paskiau jam nusibodo, nebėra kur dėti, ir nebegali atsikratyti tų dešimt kapeikų - kišenėj ir kišenėj. Dabar vienas žmogus jam patarė:

- Žinai, - sako, ką tu daryk, kad tu nenusikratai. - Sako, - tu surišk į mazgiuką ir mesk, eidamas per tiltą, į upę. Tik, - sako, - neatsisuk ir nežiūrėk. Jei atsisuksi, pažiūrėsi - sugrįš tau vėl.

Tas žmogus taip ir padarė: surišo į skuduro mazgiuką ir, eidamas per tiltą, metė į upę. Ir šaukė, ir švilpė, ir dejavo, ir verkė! Neatsisuko jis. Na, tai tada nebegrįžo tos dešimt kapeikų jam į kišenę. Nusikratė jis tų pinigų.