Dūzgia byzgia bigutė

Buvo našlaitė. Ji tarnavo pas ūkininką ir išsiderėjo išausti drobės. Bet tą darbą galėjo dirbti tik vakarais. Ūkininkas buvo geresnis, o šeimininkė baisiai pikta. Kai našlaitė vakarais ausdavo, ji vis bardavos, o ta vis skubindavo išausti.

Ateina kartą trys laumės ir iškelia ją iš stovų. Atsisėdo, viena audžia, kita šeivas trina, trečia gijas taiso - visos be perstojimo. Sako:

- Atminsi mūsų vyrų vardus, tai turėsi audeklo vaikų vaikams.

Ji išėjus priesodin ir gailiai verkia, kad neatmins laumių vyrų vardų. O laumės kalba tarpu savęs:

- Dūzgia byzgia Bigutė, Migla rasa pilį lieja!

Įėjo našlaitė vidun ir sako:

- Dūzgia byzgia Bigutė, Migla rasa pilį lieja!

Čiaukšt čeberakšt stovai užsidarė, ir durys užsidarė, ir nežinojo, kur liko laumės.

Na, tada anksti pasikėlė ūkininkas, žiūri - kas gi dabar pasidarė, kad tiek daug audeklo.

Šeimininkė apmetė dukteriai ir liepė austi tik naktį. Duktė atsisėdo austi šeštadienio vakarą. Audžia audžia. Šeimininkė sako:

- Eik duktė gult, pailsėt.

Ta plonu balseliu:

- Baigiu baigiu, baigiu baigiu.

Močia vėl varo, bet ji nieko nesako. Tik storu balsu:

- Baigiu baigiu, baigiu baigiu, tik nagai.

Motina įšoko pirkelėn ir sako:

- Kur tu?

Žiūri - duktė už kojų pakarta ir belikę tik kojų nagai. Va, kiek priaudė. Laumė, kai baigė draskyti, tai sakė: „Baigiu baigiu, baigiu baigiu, tik nagai."