Gegužės užkukuotas medis

Aš, kai ganiau gyvulius, būdama kokių vienuolikos dvylikos metų, girdėjau nuo senių: kai gegužė kukuoja ant kurio nors medžio, reikia tylutėm prieiti prie to medžio, dar kol gegužė kukuoja, ir nuskinti lapelį ar žievelę - tada žinosi kito žmogaus mintis.

Aš taip ir padariau ganydama. Gegužė atskrido ir kukuoja ant pušelės atsisėdus. O aš tylutėmis prišliaužiau prie tos pušelės ir nusilupiau žievelę. Netrukus kad paėmė mane kvaitulys! Vieni piemenys gyvulius varo vienan galan, o aš - kitan. Rodos, viskas ne tie - nei laukas, nei vietos, nei miškeliai; nežinau, ir namai kurioj pusėj. Tik tada atsitokėjau, kai vidudienį bobos atėjo karvių melžti.

Tai dabar ir kitom pasakau, kad ne kito žmogaus mintis sužinosi, o prie tavęs greičiau pristos kvaitulys. Kad kur viena būdama, tai dar ir baimės turėtum!