Giltinės liežuvis

Seniai, labai seniai, yra pasakojama, žmonės buvo pradėję baisiai mirti. Vienas senukas, matęsis netrukus mirsiąs, pasišaukė prie savo lovos vaikus, giminaičius ir kaimynus. Ketinąs jiems kažką pasakyti. Kad visi buvo susirinkę, jis tarė aplink stovintiems:

- Broliai, jaučiu, jog man reikės skirtis nuo jūsų. Numanau, pagal savo sopulius, jog giltinė nesierzindama lyžtelėjo liežuviu: jos nuodai spaudžia man širdį. Aš esmi senas, užtatai nenirštu ant jos, bet kad jinai nugalabijo mano sūnus, galabija kaimynus, giminaičius ir jaunus žmones, grūsdama juos iš šio pasaulio, tai aš jai negaliu dovanoti.

Jis nutraukė savo kalbą ir, ilgai pagalvojęs, tarė:

- Kai aš numirsiu, padėkite prie manęs avikirpes žirkles čia prie šono, - ir parodė ranka.

- Ką dirbsi su žirklėm? - klausė stovintieji.

- Žinosite.

- Kaipgi? Ar ateisi pas mus ir pasakysi, ką padaręs?

- Suprasite! - atsakė.

- Kaipgi suprasime, jei dabar nepasakysi?

Tai vėl, kurį laiką galvojęs, tarė aplinkui stovintiesiems:

- Taigi prašau jūsų, padėkite prie manęs žirkles: kai ateis giltinė prie manęs pasistiprinti - savo liežuvį su nuodais prikiš arti, aš pakreipsiu žirkles ir nukirpsiu jai liežuvį su nuodais.

Taip ir padarė.

Mirus senukui, mirtis pasiliovė, ir žmonės perstojo labai mirti.