Gyvačių karalius parugiuos

Senelė pasakodavo, kad ji, jos sesuo ir tėvas pjovę rugius Kuronuose. Žiūri, kad per rugius kaip rąsto pervažiuota.

- Na, - sakąs tėvas, - eisiu pažiūrėt, kas čia taip perėjo.

Taigi jis sekt, sekt ir prisekė. Žiūri: ant dirvonėlio guli kaip geras skersinio galas gyvačių karalius, ant tokio kelmelio padėjęs galvą su karūna. Karūna tokia: aplink kaip kaspinėlis, kiek žalsva, su tokiais puškiukais kaip su obuoliukais, kurie, kaip regis, ir blizga kaip auksas ir kiek žaliai sublizga. Senelės tėvas pagalvojęs kirst, bet pabijojęs, sakąs: „Manau, vis tiek neužmušiu." Taip ir palikęs.

Sugrįžęs namo, viską apsakė. Išgirdę namiškiai pradėjo drąsint senelį su seserim eit ir atimt iš gyvatės karūną. Tada mergaitės pasiėmė baltas skareles ir nuėjo. Bet jau neberadę.