Į teismą paduotas vėjas

Vieną žmogų, grįžtantį iš darbo namo per tiltą, nustūmė vėjas ir labai sumušė. Jis verkdamas išlipo iš upės, parėjęs namo, papasakojo pačiai, kad jį vėjas numetęs nuo tilto, o už tai eisiąs skųstis. Pati draudė, bet žmogus jos neklausė. Šiam nuėjus į dvarą, teisėjai ir raštininkai iš jo pasijuokė ir išvarydami manė, kad jis paikiojąs. Bet vienas raštininkas juokais pasakė:

- Kad gerai sumokėsi, aš tau duosiu laiškelį.

Tas žmogus, užmokėjęs jam, nunešė tą laiškelį ir užkabino ant kryžiaus, tardamas:

- Viešpatie, daryk gi man bylą su vėju, kuris be reikalo stumdo mane.

Kai atėjo diena, paskirta į teismą stoti, tas žmogus pirmiau atvyko, ir iš jo visi dvare juokėsi, kad toks negirdėtas paikis atsiradęs.

Tą pačią valandą, kurią laiške buvo rašyta stoti vėjui į teismą, pakilo baisus viesulas, ir tuo sykiu žmonės pamatė, kaip pratėgiui atvažiavo ketvertu arklių baisus ponas su didele galva tarsi puodu, apkalstytu geležiniais lankais. Įėjęs į teismą, paklausė:

- Kur tas žmogus, kursai apskundė vėją?

- Aš čion, - atsiliepė žmogus.

- Nuo tilto ne aš tave numečiau, bet mano brolis, kursai šiandien nuvažiavo svetimon šalin į pokylį. Kai jo nėra namie, aš į jo vietą atvykstu, ir jis man liepė nesibylinėti, bet susitaikyti. Už tai te tau pinigų maišą.

Tas žmogus labai nudžiugo, o vyriausiasis teisėjas, atėjęs pas vėją, tarė:

- Kam tu kvailiui davei tiek daug pinigų? Kad tu man būtum pusę davęs, būčiau aš tavo pusėn bylą išsprendęs.

O vėjas, matydamas, jog čia ne pagal teisybę bylinėjamasi, brakšt teisėjui galvą nusuko ir pametęs nuėjo po dvarą pasivaikštinėti.

Einant tam žmogui namo, išbėgo priešais raštininkas ir prašė, kad dar duotų jam už laiško surašymą. O žmogus atsakė:

- Palauki, eisiu paklaust vėją, ar gali taip daryt, ar ne.

Raštininkas nudūlino nosį nuleidęs namo, sakydamas:

- Galą gauki tu su savo pinigais ir su vėju!