Kerštingas šuns brolis

Kartą Lanauskas vežė sumalti grūdų į kaimyninį Norušaičių malūną. Važiuojant apie ratus pasipainiojo toks šuva, ir Lanauskas perliejo jį botagu. Kol susimalė, pritemo. Grįžta namo. Kai iš vieškelio įsuko į Žadžiūnkelį, ir pastojo jam kelią didelis juodas šuva.

- Kam tu, - sako, - mano brolį mušei?

Ir griebė Lanauską į glėbį. Lanauskas nepasidavė, ilgai ritosi. Apdraskė velnias Lanauskui veidą, krūtinę, bet vis tiek Lanauskas jį nurito.

Lanauskas pats žmonėms pasipasakojo ir parodė apdraskytą veidą, krūtinę. O Lanauskas iš tikrųjų buvo stiprus. Turėjo ir labai stiprius dantis. Su jais, jaunesnis būdamas, perkąsdavo šienveržę virvę.