Kugai ir gegužė

Buvę kitą kartą labai dideli paukščiai kugai, ir jie labai kitus paukščius ir paukštelius rydavę. Kad tik koks paukštelis pasirodydavęs ore, tuojau tie kugai ir prarydavę. Tai daugiau visi tie paukščiai ir paukšteliai susitarę devynias dienas gavėt, kad niekur nė viens nuo žemės į orą nepakiltų. Ir išgavėję. Po devynių dienų dar visi paukščiai ir paukšteliai prie žemės tyliai tebetupėję, gegužė pirmoji apsidrąsinus ir, iškilusi į orą, sakanti:

- Kugai, kugai! Kukū kukū!

Bet jau kugai visi buvę išdvėsę, nebebuvę nė vieno gyvo. Tai daugiau visi paukšteliai, didi maži, sukilę į orą ir ėmę visi laisvai lakioti. O tie patys mažieji paukšteliai: kielės, startos, pečlindos, medšerkos ir kiti apsiėmę gegužei vaikus išperėti.

Tai užtat dabar gegužė pati vaikų savo ir nebeperi. Kad kiti paukščiai ją už tai subara, tai ji kukuodama sako:

- Kas kukuos, kas kukuos, kad aš eisiu perėti?!