Laumės ir kūdikis

Buvo kitą sykį laumės.

Išėjusi viena žmona šieno grėbti. Grėbusi ilgai, skubėjusi prieš lietų, pavargusi. Iš skubėjimo užmiršusi savo vaiką. Parlėkė namo, o vaikas paliko pievose.

Nulekia atgal, veizi - vaiko skarmalai šalia padėti, vaikas šilkuos suvystytas, papuoštas, lopšy įdėtas. Laumės linguoja ir čiūčiuoja:

Čiūčia liūlia užmirštukas, Netyčioms paliktukas!

Sužinojo turtinga kaimynė. Kitą dieną ir ji išėjo grėbti šieno. Grėbia skuba - kilsta debesys. Nueidama tyčia ir paliko savo vaiką. Po kiek laiko nulekia, veizi - laumės nusukusios vaiko galvikę, ant suolo kūnuką pasidėjusios ir čiūčiuoja:

Čiūčia liūlia neužmirštukas, Tyčioms paliktukas!