Laumių kultuvėlės

Viena šeimininkė, labai darbininkė būdama, mažą turėjo ir, nenorėdama dieną sugaišint, vakare vėlai vystyklus ėjo ant ežero liepto išsiskalbt. O tai pasitaikė sykį ir ketvirtadienio vakarą nueit.

Kitą ketvirtadienio vakarą ant liepto, saulei nusileidus, pradėjo laumės skalbt, kad baugu buvo klausyt! Ir taip paskui būdavo kiekvieną ketvirtadienio vakarą.

Tų namų žmonės nemenką apmaudą ir rūpestį dėl to turėjo.

Po ilgo laiko vienas senas žmogus juos pamokino, kai imtų plaušų ir nusivytų botagą, tik atžagariai turi vyti. Su tuo botagu vienas turi nueiti pas tą lieptą, o kai veik vėl skalbiant išgirs, tai vis ant liepto turi kirsti, kad ir nieko nebus matyti.

Taip tie žmonės ir padarė.

Ta šeimininkė turėjo brolį, Jakamą vardu. Tas buvo kareivis buvęs ir labai drąsus. Kai jau kitą ketvirtadienio vakarą išgirdo beskalbiant, tai Jakamas, plaušų botagą ėmęs, nuėjo prie liepto baisiai šmagot. Jis, rodos, nieko nematė, bet ant liepto rado tris kultuves. Tas jis ėmęs parsinešė namo.

Tą vakarą buvo tyku. Kitą ketvirtadienio vakarą - ir nieko. Bet kai jau Jakamas savo kamaroj atsigulė, tai prie jo kamaros langelio vis šaukė:

- Jakamėl, atiduok mūsų kultuvėles!

Ir taip ilgą valandą.

Antrą ketvirtadienio vakarą vėl taipjau. Trečią vėl:

- Jakamėl, atiduok mūsų kultuvėles, jau daugiau neskalbsim. Meldžiam tave labai, tik atiduok. Šiaip mums labai piktai eis. Atiduok, brolel, šiaip mes būsim žudytos.

Tai Jakamas pasigailėjęs nunešė tas tris kultuves ant liepto. Tuojau laumės jas atsiėmė ir nuo to laiko jau daugiau neskalbė.