Laumių pyragai

Laumė ėjusi į vestuves ir nešusis baltą maišelį su pyragais. Ir, beeidama keliu, susitaisiusi su tokiu jaunu vaikinu. Jiedu ėję per apsėtus laukus. Tas ėmęs jos klausinėti, į kokius javus laumė negalinti įeiti: ar į rugius, ar į kviečius, ar į miežius. Laumė vis sakanti: „Gal." Tada klausiąs:

- Ogi į linus ar gal? Laumė:

- Į linus tai negal! Tas vaikis sakąs:

- Ogi gal jį prakeikti? Laumė sakanti:

- Tas nekas, šunies balsas neis į dangų. Daugiau tas matąs, kad jau netoli linų dirva, ir

prašąs:

- Duok tamsta man, aš maišelį panešiu. Laumė ir padavus. Šis, priėjęs prie linų, strykt ir

įšokęs. Atsisėdęs ir valgąs pyragus iš to maišelio. Ta laumė, apsukui bėgiodama, nu keikt, nu keikt! Tas valgydamas sakąs:

- Keik, keik, laumait! Juk pati sakei, kad šunies balsas neis į dangų.

Daugiau laumė sakanti:

- Ėsk, ėsk, tik maišelį atiduok!

Tas, pyragus išvalgęs, maišelį išmetęs laukan. Toji pasigriebusi ir nulėkusi sau.