Laumiukas

Senų senovėj laumės apmainydavo vaikus. Sykį vienai moteriškei apmainė vaiką: laumė savo paliko, o moteriškės nunešė. Tie žmonės apie tą mainą nieko nežinojo. Tas paliktas vaikas užaugo iki dvidešimties metų, o vis nieko nešnekėjo.

Sykį nakvojo elgeta, tai motina nusiskundė, kad vaikas nešneka. O tas elgeta sako:

- Galgi jis laumiukas? Galėtumėt šitaip pamėginti: sukirskit ąžuolinių malkų, sukurkit vidury trobos ugnį, sumuškit keliolika kiaušinių, apstatykit apie ugnį, o jį priešais pasodinkit prisižiūrėti - jei laumiukas bus, tai prašnekės.

Kai tik taip viską parengė, jį pasodino priešais. Tas vaikas tuoj pradėjo kalbėti, sako:

- Tas ąžuolas turi šimtą metų, o aš už jį penkissyk senesnis ir dar tokių dyvų nemačiau, kas čia padaryta!

Dar pažiūrėjo į tą ugnį ir prapuolė jiems iš akių.