Maro deivės

Maro laike vaikščiojusios po kaimą trys jaunos dailios mergos, gražiai baltai apsirengusios ilgais drabužiais ir, saulei nusileidus, vaikščiodamos iš namų į namus, nežinia, ar vandeniu, ar kuo, lašinusios viską. Užėjusios į namus, jos klausdavusios: „Ar yra kas namie?", nes visi nuo jų slapstėsi. Jei kas atsišaukdavo, jos sakydavo: „Kas gyvas, tas teg ir bus gyvas." O jei kursai neatsiliepdavo, tai jos vėl sakydavo: „Kaip niekas neatsišaukia, tegul ir niekad neatsišauks." Ir jie išmirdavo.

Į Ožkabalius, sako, maro deivė atkeliavo karietoj su šešetu juodžių. Ji, sako, buvus puikiai juodai apsitaisius ir važinėjus nuo namo iki namo. Žmonės išsigandę bėgo į galisodes, varyklas, kasė sau duobes ir įlindę rūkinosi visokiomis žolėmis. Kiti girioje slapstėsi. Bet kas davė! Visur ji užlenda, viską aplanko ir randa - ir čion ji užsuko. Vieniems liepia eiti namon ir užkasti numirėlius, kitus kankina.

Viename name, tik nežinau kuriam, prieš tai dar visi apsirūkino ir nesibaugino josios. Bet kur tau! Atvažiavo į kiemą ir siunčia savo vežėją, kad nuneštų pas šulinį pantį. Rytojaus dieną marti nuėjo vandens, ir nutrūko pasaitas. Ji dar, radus pantį, užsirišo ir parsinešė namon. Ne po ilgam visi tų namų gyventojai iškrito.

Visame kaime liko tik trys broliai Baliūnai. Pamatę jie deivę, važiuojančią per kaimą, išbėgo ant kelio su buožėmis ir pradėjo karietą kulti, norėdami ją užmušti. Bet ji, iškišus galvą, sako:

- Liko viens, liko! - ir mostelėjo ranka: štai viens - jau ir guli brolis.

Bet nuo šio laiko, ar išsigandus, ar ką, ir dingo ji.

Maro metu, sako, išlikdavę tik tie, kurie nuolat sėdėję pas sukurtą iš visokių žolių, patrakų ugnį ir rūkinęsi dūmais.