Mitologinės sakmės

Pavietrė seniau po pasaulį važinėdavo kaip kokia ponia. Važiuodavo karietoj, pakinkytoj pora arklių. Pati užsidėjus skrybėlę su raudonu kutu. Kur kaiman įvažiuoja, tai botagu pliaukšt, apsigręžia - ir išvažiuoja. Tai tam kaime žmonės maru ir išmiršta.

Kartą ji užsakė suruošt...

Kaukas pašarus nešdavo. Užėjęs žmogus pas ūkininką paprašė nakvynės. Ūkininkas priėmė. Naktį girdi pro langą:

- Parvežiau tris vežimus šieno.

- Kur padėjai?

- Ant avilio.

Dabar tas ir galvoja: „Na, tai velnias! Kokie tie vežimai, kad ant bičių avilio uždėjo?"

Rytą jis eina...

Vieną kartą žmogus atsigulė aukštielninkas ir guli. Ir užmigo. Eina kitas žmogus ir mato, kad guli žmogus, o ant jo krūtinės sukaliojas žaltys: tai vienon pusėn pažiūrės, tai kiton. Priėjo jis arčiau ir mato, kad gyvatė tyko žmogų įkirst, nori kaip nors prieit, o žaltys...

Velnias, eidamas per girią, pamatė žmogaus arklį, įklimpusį į raistą, ir mano sau: „Ateis tas žmogus ir vers man bėdą, sakys: „Negi velnias tave čia įkišo?" Reikia jį ištraukti iš raisto." Kada ištraukė, žiūri, kad purvinas. Vėl velnias mano sau: „Vėl bus man bėda - žmogus...

Žmogus vedė parduoti karvę. Iš Žvingių buvo tas žmogus ir vedė į Naujamiestį. Jau buvo žiemos metas. O ėjo per girias, kūlynus. Mato - ugnikė kūrenas, o prie ugnikės toks senelis. Tas senelis sako:

- Prisėsk greta, esi pavargęs su ta karvike. O kur, - sako, - eini?

- Einu, -...

Saulė ir vėjas derėjęsi, kuris nuvilksiąs žmogui sermėgą. Vėjas pirmas ėmęs pūsti; pūtęs smarkiai, pūtęs palengva - žmogus vis su sermėga ir su sermėga. Tik saulė ėmus šildyti - žmogus tuoj ir nusivilkęs.

Švento Jono rytą, dar saulei netekėjus, išvedžiau pamelžus savo karvę laukan ant kapelių. Tiktai karvę pririšau, ir saulė ėmė tekėti. Aš einu namo, pamačiau - atbėga moteris, kurią visi vadina burtininke. Ji bėga tiesiai į mano karvę. Aš atsitūpiau už krūmo ir žiūriu, ką...

Gyveno viena bobelė. Ji visą laiką labai norėjo turėti aitvarą, bet nežinojo, kaip jis atrodo. Kartą jos kaimynas važiavo į turgų. Ji priprašė, kad nupirktų jai aitvarą. Ką darys žmogelis, reikia nupirkti.

Nupirko tabakinę, parvežė ir liepė kaimynei padėti į skrynią....

Kartą gyveno vienas ponas. Jis buvo labai žiaurus ir skriaudė savo žmones. Kai jis mirė ir buvo palaidotas, ant kapo atsirado skylė. Kad ir kaip pylė tą skylę, vis tiek jos neužpylė. Ponia žadėjo tą apdovanoti, kuris sutiks leistis į skylę. Atsirado vienas muzikantas, kuris...

Matai, čia miškai ir miškai kitąkart buvo. Viena moteris pasakojo. Sako, aš ganiau bandą pas miško sargą. Iš ryto nuginiau, tos karvės priėdė, paskui, sako, pasiginiau ant aikštelės, jos ir sugulė. O pati įsilipau į medį. Ir, sako, pradėjo kažkas žvengti, pradėjo žvengti! Ogi,...

Simas Balukonis arė dirvą. Atėjo žmogus baltais kailiniais. Buvo šiltas laikas, ir šis prašė artoją, kad jį pažadintų, kai užeis debesys. Kai pradėjo griausti, Balukonis nuėjo nepažįstamojo žadinti. Mato: ant kelmo guli susirangęs juodas šuo. Balukonis persižegnojo ir atstojo...

Dar baudžiavos laikais žmogus važiavo Latvijon aitvaro pirkti. Jo kaimynas taipgi prašė, kad ir jam nupirktų, ir davė pinigų. Žmogus sau nusipirko, o kaimynui ne, nes norėjo jo pinigus pasisavinti.

Važiuodamas namo, pastebėjo labai didelį gylį, kuris puolė prie arklio. Žmogus tą...

Kartą gyveno du seni žmonės: vyras su pačia ir niekaip nebegalėjo užsidirbti duonos. Nieko daugiau neturėjo, tik vieną juodą katiną. Ir taip jie nuskurdo, kad jau visai nebeturėjo ko bevalgyti. Vieną kartą pas juos atėjo senas elgeta ir pasiprašė į nakvynę. Senukai jį priėmė...

Dar nelabai didelė buvau, nuvažiavau kartą į svečius pas dėdę Radviliškyje. Pamenu, kad buvo pati šienapjūtė. Vakare, parginęs bandą, piemuo ėmė sakyti, kad to paties kaimo gyventojas atėjęs su dukterim grėbti pamiškėj šieno, kur ir tas piemuo ganė. Apie pietus tėvas dukteriai...

Vienas senukas pjovėjas nespėjo kartu su jaunais pjauti. Kai visi nuėjo namo pietų, jis pasiliko pabaigti savo ruožą. Pasilikęs pagalando dalgį ir sako:

- Dabar aš galiu su pačiu velniu eiti lenktynių!

Tik pasakė - tuoj velnias prisistatė ir vadina jį palenktyniauti. Senukas...

Balti akmenys kaip stikliniai yra velnio akmenys. Jų nereikia imti, nes gali pradėti tvinkti rankos. Jei užmina koja, tai koja pūliuoja.

Tas buvo gal prieš kokį keturiasdešimt metų. Buvau jau paaugęs vaikėzas, bet dar ne vyras. Su mūsų kaimo tokiu bernioku nuėjom Luodžio ežero krantan, kur vadina Sidabrine, ir jau nusivilkom. Nusivilkę paėmėm dantysna kepures (kiaušiniams sudėti) ir plauksim. Netoli kranto tokia kaip...

Kartą mūsų kaimynas važiavo iš Kuršėnų ir vežė tuščias alaus statines. Jau temo, o jam dar reikėjo pravažiuoti didelis miškas. Bevažiuojant mišku, iš kažkur atsirado pasipuošęs ponaitis ir prašė pavėžinti. Jis sutiko. Kai tik ponaitis įlipo į vežimą, žmogus suragino...

Rugiapjūtėj užėjo dideli debesys su lietum ir griausmu. Dvi Rasių dvaro mergos bėgo, pasikėlusios sijonus namo. Užveizdas mato: paskui mergas bėga juoda katė ir pribėgusi užšoko vienai už sijono atlankos. Tada kad ims apie tas mergas plakti žaibai! Ant arklio užsėdęs užveizda...

Žmogus turėjo daug bičių. Ir kažkas pradėjo ateit į bites. Jis nesupranta kas. Paėmė jis netoli avilių iškasė duobę. Duobę nemažą ir gilią. O ateidavo į bites jo kaimynas. Dabar kaimynas kai ėjo, tai stačiai duobėn ir įkrito. Įkrito duobėn, nėra kas daryti, sėdi, išlipt...

Savo akimis esu matęs. Privedė kaimyno vaikiukas ir parodė. Sako:

- Mes to arklio nelaikysm, parduosim!

Sakau:

- Kodėl jį parduosit?

Sako:

- Jis yra arklių karalius!

- Kaip jis, - sakau, - gali būti arklių karalius?

Sako:

- Veizėk, jam ant sprando yra toks kaip krosnies žiedas,...

Pavietrė žmogui nosį su pirštais suspausdavus ir nuo to turėdavęs mirti. Vienas kažkoks žmogus malęs. O kai mala, tai nosį krutina. Ji graibius graibius nutverti už nosies, bet per krutėjimą negalėjus sugriebti. Tas žmogus ir išlikęs gyvas.

Senovėj buvo cholera. Būdavo, sako, važinėja ponia, apsitaisius juodais drabužiais, ketvertu juodų arklių per naktis ir pliauškina botagu. Atvažiavus į kaimą, sustoja ir eina per visus ūkininkus; priėjus prie lango, pabarškina ir klausia: „Ar miegate?" Jeigu iš gulinčių...

Vieną kartą buvo neturtingas berniukas ir norėjo paimti turtingą mergaitę. Ir sugalvojo jis iš velnio pasiskolinti pinigų, pasirodyti, kad daug turi. Nuėjo jis į mišką ir šaukia:

- Velne, velne, ateik čia! Velne, velne, ateik čia!

Ir prisistatė žmogus su skrybėle.

- Kam, - sako, -...

Tai buvo bene XVIII a. gale. Paskalvių kaimo melžėjos turėjo, eidamos į lauką, su valtimi per brastą ties kapinėmis perplaukti. Tai užėjo tokia vėtra, jog ji vandenį ir žemę drauge su savimi nešė. Tai sako, Perkūnas aitvarą vijosi. Jis vis rijo ir spjovė kur pasitaikė vandenį...

Vienam medžiotojui labai sekėsi medžioti. Kur tik jis eidavo, ten nušaudavo. Sykį jis sugalvojo nušauti gandrą. Gandras visai netoli jo varlinėjo. Prisidėjo šautuvą ir nušovė. Kai tik gandrą nušovė, daugiau jokio žvėrelio nė paukščio negalėjo nušauti. Mat nušovė savo laimę,...

Musteikių giminaitis turtingas vestuves kėlė. Norėjo alaus ir Musteikiui paliko dvi statinaites. O Musteikis prižadėjo:

- Aš alaus atvešiu!

Laukia nelaukia - vis Musteikių alus nerūgęs, dar jo nėra.

Kartą Musteikis sėdi ir mato - pasirodė šviesa.

- O dabar gerai! - sako.

Išbėgo...

Vienas našlaitis ėjo keliu ir jam ant krūtinės susimetė bičių spiečius. Kaimynas bites susėmė avilin ir našlaitį priėmė bičiulijon. Nuo to karto abiem labai sekėsi bitės.

Užtat sakoma: našlaičiai dalingi!

Vieną kartą gyveno tokia moteris. Ji mokėjo tru¬putį gydyti. Vieną naktį atvažiavo kažkoks žmogus. Jis pradėjo maldauti, kad ši važiuotų su juo. Sakė, kažkas atsitikę jų namuose. Tada ta moteris nutarė važiuoti. Juodu nuvažiavo į didžiulius rūmus. Jis nuvedė ją į vieną...

Vienas netikęs piemuo kartą gandrui koją pamušė. Kai gandrai buvo patraukę, tas vaikinas užsigeidė su laivu keliauti. Tas laivas mariose paklydo. Ilgai klydinėjęs, atkako iki kažkokios nepažįstamos žemės. Tie žmonės laivininkus labai meilingai priėmė, juos daugiausiai...

Įėjo vienon pirkion elgeta ir šeimininkui sako: - Prie namų dega tokia mėlyna ugnelė. Šeimininkas suprato, kas per ugnelė. Greit išbėgo ir ton vieton padėjo duonos bandelę. Paskui išsikasė pinigus. Pinigai buvo tiek gilumo, kiek duonos bandelė storumo.

Kiškis labai norėjo miežių prisiėst. Atsigulė pagal ežią, ir jį užtiko medžiotojas. Užtiko medžiotojas ir jau norėjo jį nušaut. Iš karto negalėjo nušaut, tai tas kiškis pabėgo toliau. Pabėgo toliau ir dar atsigrįžęs pažiūrėjo. Medžiotojas kaip dėjo, tuoj klankt jį ir...

Žmogus jojo per mišką. Ir sutiko gyvatę. Gyvatė kaip gyvatė - paprasta. Ir jis norėjo ją užmušti. Tą gyvatė kad sucypė tokiu nepaprastu balsu - ir kad pasipils gyvatės iš visų kraštų! Ta gyvatė sušaukė visas gyvates. O tas žmogus buvo raitas. Jis bėgo raitas ir vos tik išbėgo...

Viena našlaitė tarnavusi pas labai blogus šeimininkus. Kartą ji ėjo miškan žabų parsinešti. Beeidama įkrito duobėn ir niekaip iš jos negalėjusi išlipti. Duobėje ji pamatė daugybę susivyniojusių gyvačių, kurios mergaitės visai nelietė. Gyvatės laižė didelį baltą akmenį....

Labai dažnai pūsdavęs Vakaris vėjas ir vieno žmogaus visus stogus sušiaušęs, suardęs. Jam taip įsipyko ir jis nuėjo ieškot paties vėjo.

Ėjęs ėjęs ir radęs pamarėj seną seną seneliuką, labai apiplyšusį, visą skvarliuotuotą ir net be kelnių. Jis turėjęs dūdelę ir vis...

Keliu važiavo žmogus. Žiūri - vidury kelio susto¬jusi moteris taip pat važiuota. Kad ir ką ji daro savo arkliui - tas nė krust, nė iš vietos nepajuda. Žmogus klausia, kas pasidarė. Moteris sako:

- Važiavo koks latvis pro šalį, sukirto arkliui botagu - arklys ir nebeina.

Žmogus...

Vieno vargingo ūkininko buvo labai liesi arkliai. Jis neturėjo pašaro tiems arkliams atšerti. Paminėjo, kad būtų gerai kokį traną turėti. Rytą rado arklius gerai prišertus. Ir taip jo arkliai atsigavo, pasidarė riebūs. Sako:

- Reikia pažiūrėti, kas tuos arklius šeria.

Iš pradžių...

Viename dvare, sako, kažin kada, dirbant netoli dvaro, užėjo debesys su griausmu. Darbininkai parbėgo nuo lietaus pasislėpti į dvarą. Žiūri - tarp jų staiga atsirado koks juodas ponaitis nepažįstamas. Eina į vienas duris, nori įeiti, pažiūri, kad viršuj durų užkišta kadagio...

Pabaigus bažnyčią statyti ir stogą dengti, kalant paskutinę vinį, velnias bestovįs. Ir kai tik baigs įkalti, jis tą dirbėją už sprando nustums, kad užsimuštų.

Vieną kartą atsitiko taip. Meistras žinojo, ką reikia padaryti, kalant paskutinę vinį, kad velnias jo nenustumtų....

Buvo žmogus didžiai neturtingas. Kaip neturtingas, taip visų ir pajuoktas. Turėjo tokią mažą trobelikę ir gyveno joje su pačia. Sekmadienio vakarą buvo šokiai kaimynuos. Eina vaikiai, mergos į tuos šokius pro šalį. Vienas būrys nuėjo. Vainoja jį visaip, juokias. Ateina kitas...